kai dengs vakarienės stalą
žymėtosios Taro kortos
ir liks vien tik seklios balos
bekraujėj ertmėj aortos

nelieka prie vartų nieko
ir nieko ant pilko tako
vėjuotais šešėliais driekias
išblėsusios liepų akys

nebus kas palaisto gėlę
nebus kas išklauso aidą
prie stalo bevardės lėlės
su taurėmis vietoj veido

ir garsas senąja svirtim
į šulinio vandenyną
nes tiems kas turėjo mirti
išpilstei taurųjį vyną