Koridoriuje, apšviestame blausios lempelės šviesos, įsiplieskė barnis.
- Aš nekenčiu dvorfų! – suriko jaunas violetinodis, kuris nervingai sumosavo kumščiu žemaūgio miškavaikio panosėje.
- Kas gi iš to  bus? – gynė savo tiesą pastarasis, - Juk jie irgi gyvi. Jie būtybės, galinčios pasigirti savo privalumais. Tad nenoriu su tavim sutikti, nes jų rasė kur kas senesnė  už tavąją ir manąją drauge paėmus. Be to, jie išmintingi...
Bet violetinodis tęsė savo, pertraukęs  pašnekovą:
- Niekuo jie daugiau negali pasigirti. Tai paskutiniai laukiniai, nieko svarbaus  nenuveikę vardan progreso. Tik  sėdi įlindę savo urvuose – atseit saugo kalnus užuot ką nors sukūrę ar pastatę.
Miškavaikis sunkiai atsidusęs prašneko, nebekreipdamas į aršulio argumentus ir jo mostaguojamas rankas.
-Tu neteisingas, smerkdamas kitus. Pažvelk geriau į save. Neslepiu ir aš - miškavaikiai taip pat nėra ideali rasė, bet mokame šio bei to daugiau, nei kiti. Bet dėl to nesmerkiame  kitų. Tu vis dar įsitikinęs, kad esi aukščiau kitų, netgi idealiausias, gabiausias ir aukščiausias?
Po trumpo tylėjimo jis tiesmukai pridūrė:
-Tai paprasčiausias tavo žemiškas rasizmas. Netikiu jokia pasaka apie idealią Aukštąją Visatos rasę, nes tokios paprasčiausiai nėra. Visi mes – klaidos. Netgi jūs, fongvajai. Kad ir jūsų tas karingumas. Nori pasakyti, kad nežudote saviškius ir kitų savo tariamais privalumais?  Ech,  manau jau pakanka apie tai kalbėti. Ateis laikas, kai kas nors supras šią tiesą. Tik nežinia kuomet tai įvyks. Bijau, kad tiesa bus suprasta per vėlai, kaip visada nutinka...

Sukandęs dantis išklausęs šio išminčiaus žodžių, fongvajus nusiramino. Tačiau tylėti neketino. Tik iškošė:
-Pakanka. Daugiau nesiklausysiu tavo pasakų. Aš einu...
Violetinodis fongvajus nusigręžė ir nukurnėjo koridoriumi atgal iš kur atėjęs.

Prieš tris dienas jis asmeninį pleirikserį iškeitė į gremėzdišką, tačiau galingą rankinį plazminį ginklą – rankinį kontolensą. Fongvajus visiems gyrėsi eisiąs  naikinti apskretusių dvorfų. Dar vakar įsigijo  šaudmenų savajam  ginklui ir pasiskelbė netrukus skris šaudyti į Sedoko  kalnuose gyvenančius dvorfus. Dauguma,  tikriausiai netikėjo tokia propaganda. Niekas nemanė, kad  jis vienas galėsiąs imtis tokio beprasmiško  ir žiauraus sumanymo.  Tačiau vieną rytą jis draugų akivaizdoje, užsimetęs ant peties  kontolensą o kuprinę prigrūdęs energetinių blokų, susiruošė    naikinti tų taikių būtybių. Sėdęs į savo kosmobilį greitai dingo  tautiečių akivaizdoje.
Jo troškimas žudyti buvo tiesiog beribis. Niekas neįsivaizdavo, kas gi jam sukėlė tokią neapykantą šiems ramiems gyventojams. Kai kas spėliojo, kad pats nebuvo rimčiau  susimąstęs apie šio troškimo šaknis. Vienas išmintingesnis fongvajus teigė, kad jį užvaldė vien tik bereikšmė neapykanta.
Pastebėjęs nusileidimui tinkamą slėnį, vis dar tebedegdamas ta pačia neapykanta, stipriai gniaužė  valdymo rankeną, sustabdė mašiną, kuri pakibo virš pastebėtų dvorfų trobelių, kurios slėpėsi išsibarsčiusios tarp neaukštų medžių. Pastebėjęs tarp augmenijos, namelių kiemuose ir laukuose judančias žemaūges figūrėles, fongvajus tuoj pat nusprendė atakuoti.. Taikinys buvo atviras, o grėsmės skraidyklei – visiškai jokios.  Įjungęs  kosmobilio stabilizatorius, neleidžiančius aparatui nukristi, violetinodis išlindo iš valdymo kabinos. Jo laukė darbui parengtas kontolensas, žvilgantis  bagažo skyriuje. Įdėmiai apžiūrinėjęs ginklą ir įsitikinęs, kad  galima pradėti operaciją, atidarė mašinos grindyse kroviniams iškrauti skirtą liuką.
Ginklo vamzdžiai  kuo puikiausiai tilpo  ertmėje. Pakako vietos ir pasižvalgyti. Iš čia atsivėrė  vaizdinga žaliojo slėnio panorama.
Reikėjo tik paspausti ginklo mygtuką. Violetinodis  jau žinojo, kad tas momentas visiškai čia pat. Žalsvai gelsva liepsna kaip mat smogė į kaimelį ir jo gyventojus. Po kelių minučių,  karingasis fongvajus buvo įsitikinęs, viskas turėjo virsti pilkais plėnimis. Tik ugnis dar šiek tiek siautės, naikindama tai, ko nepajėgė įveikti tiesioginis smūgis...
Liepsnos siautėjo tik penkiolika minučių. Kai ji nurimo, kantrusis naikintojas nusprendė  apžiūrinėti kovos lauką, nes per kylančių dūmų kamuolius iki tol nebuvo galima to padaryti. Jis įsistebeilijo pro angą. Ginklą ištraukė ir padėjo ant metalinių grindų, kad apžiūrinėti niekas netrukdytų. Tik paprasčiausias smalsumas jį paskatino nusileisti ir iš kosmobilio išlipti.
Skraidyklę jis nuleido nuošalesnėje vietoje – toliau nuo įkaitusių pelenų ir žarijų. Kad nebūtų karšta apsivilko atsparų kaitrai skafandrą, o rankose laikomas ginklas suteikė dar didesnį pasitikėjimą savimi.
Išlipęs apžiūrėjo įkaitusį ir aprūkusį kosmobilį, išvėdino prirūkusią kabiną ir patikrino variklius. Po to nužingsniavo pelenų slėniu.
Jis vis dar tebedegė akla neapykanta. Jo veidą puošė žiauri ir netgi kvaila šypsena. Negailestingasis fongvajus su lig kiekviena akimirka.  Jautėsi vis drąsesnis ir geresnės nuotaikos, tol, kol neišvydo pirmą, o po to ir antrą, o vėliau ir daugiau gyvų barzduotų gyvų dvorfų, kurie kėlėsi iš pelenų.
Fongvajus vos tvėrėsi pykčiu ir vos išlaikė rankose turimą kontolensą. Nervingai paspaudė ginklo mygtuką. Užtaisų pliūpsniai spjaudė mirtį nešančius spindulius ir, rodėsi, kad iš vargšų dvorfų nieko nebeliks. Tačiau vos tik liepsnos  užgesdavo, būtybės vėl pasirodė. Dvorfai  pajudėjo naikintojo link. Pasigirdo netgi balsas, kurį jis aiškiai išgirdo šalmo garsiakalbiuose:
- Ką tu darai, niekingas fongvajau?! Tu juk sunaikinai mūsų kaimą. Tačiau niekada neįveiksi mūsų. Esam ne tokie, kaip kad esi įsitikinęs. Gerokai klysti...
Jis visiškai nieko nesiklausė. Pakeitė išeikvotą ginklo užtaiso bloką ir vėl spustelėjo  mygtuką, pats rėkdamas kupinu neapykantos balsu, šitaip išreikšdamas priešiškumą kitiems, svetimos rasės atstovams.
Tačiau šie dvorfai išliko gyvi ir nesužeisti. Netrukus fongvajus pastebėjo ir daugiau tų barzdotų būtybių.  Tarsi ketindami įrodyti kovingajam violetinodžiui, kėlėsi ir ėjo, kėlėsi ir ėjo artyn link naikintojo...
Visi jie norėjo nuraminti įsisiautusį ateivį. Tačiau, fongvajus, vilkintis sunkų ir tvirtą skafandrą, išjungęs mikrofonus, kad negirdėtų  sunaikinto kaimelio gyventojų  kalbų, ir toliau nerimo. Tačiau netrukus iš jo pavargusių ir prakaituotų rankų ginklas iškrito, kai  tiekimo lizde neliko nė vieno užtaiso. Tuomet violetinodžio sąmonė aptemo. Aplinkiniai vaizdai išnyko. Dvorfai – taip pat.

Garbaus amžiaus fongvajus Kretas prabudo netikėtai. Veidu varvėjo lipnus ir šaltas prakaitas. Jis  ką tik prisiminė prisisapnavusius vaizdus. Šie buvo tokie tikroviški ir spalvingi, tokie aiškūs ir tokie klaikūs. Bet jis nespėjo nė kaip reikiant  atsitokėti, kai ant kaktos pajuto prisilietusį nežinia kokį šaltą daiktą. Kelis kartus sumirkčiojęs pastebėjo priešaky stovintį dvorfą. Jis trumputėse ir gauruotose rankose laikė atkišęs ir kakton įrėmęs juodą pistoletą. Po akimirkos nepažįstamasis tiesiog suriko:
- Tau mirtis, nes aš nekenčiu...
Kreto galva virto šilta tyrele, kuri iš lėto susigėrė į dar įšilusią pagalvę.

1994 sausio 11 d., Viešvėnai