Gražiais laukais pavasaris nubėgo,
Pasidabino sodų žydinčiais žiedais
Ir širdyje nervingas jaudulys atlėgo,
Džiaugiuosi vakarais ilgais, šiltais.

Gamta ir vėl iš naujo lėtai bunda
Ir noris bėgt, kažkur labai toli.
Kažką sutverti gimsta vėl pagunda
Ir atsispirti, rodos, niekam negali.

Džiaugiesi pumpuru išsprogusiu gyventi,
Naujam pavasario įplaukiančiam laive.
Bandai saujelę rytmečio to pasisemti
Ir nusipraust rasa pavasario gaivia.

Gal kažkada ir mes štai taip atgimsim,
Tokie tyri, kaip tie lašai pavasario rasos.
Ir šito rojaus vaisius paslaptingai skinsim.
Dėl ateities, ir dėl naujos gyvenimo tąsos...