Milijonai negesintų
žvakių klūpančių
prie tako
gaudo liepsną plačiašakę
laukia kol kas nors pamato

Kaip nuryja gurkšnį ryto -
per grakštus jis mano gerklei
išsiilgęs žvilgsnis trypia
nebekvapią žvakę basą

Gal per daug įsibauginę
žmonės elgiasi nešvelniai
jie nulaužia liepsnos pynę
tik pavasariais bespalvę

atleidimo nepaprašo
rėkia - pyktis sąžiningas
palengva ratu
per triukšmą tąsų
savo pirštų šėlsmą girdi.