Lašai

Nubraukti dulkes nuo vidaus,
Pasiklausyti čiulbesio gamtos.
Ir paragauti to lipnaus medaus,
Gal liūdnos mintys pult nustos?

Ir bėga prakaitas kakta sūrus,
Kaip du lašai ant skaidraus lango.
Lietus, koks kartais būna jis bjaurus,
Ir kaip dažnai mintis gili aplanko.

Kasdienis kelias toks grubus,
O akmenys labai kampuoti.
Ir plauna prakaitas rūbus,
Ir driekiasi keliai vėjuoti.

O už to lango, ten, kažkur, toli,
Gyvenimas, tiktai galbūt gražesnis.
Ir jo vaga, tokia tolygi ir gili,
Ir ilgesys tenai turbūt mažesnis?

Braukiu nuo lango tuos lašus,
Ir drėksta delnas, dingsta purvas.
Ir vėl pasaulis širdyje gražus,
Į jaukią karalystę virsta mano urvas.
Irma