Buvusios pirkaitės
vidury,
kur didelis stalas
stovėjo,
žydi kriaušė aukšta
ir kalba
su bitėm, su vėju.

Atminty
keistas vaizdas
kartojas
be galo –
rudeniop
krinta kriaušės
ant nesamo stalo...

Jas bekūnis senelis
smagiai sau
šypsodamas renka
ir dalija anūkams
ir proanūkiams
savo įdiržusiom rankom...