Kai rytas kvepėjo aguonomis, o aguonos buvo paslėptos mano kuprinėje, saulė lengvai persirideno per palangę ir pasakė - e ou e ou. Ne, nu nereik taip kalbėti, juk čia tik rašinys, nekaltas rašinukas beveik, kai mokytoja išsiverda kavasiusės ir apdrėbia lentą pasaulio pabaigos vertomis temomis. „Pavasario džiaugsmai“, „Mano geriausias draugas“, „Įdomiausias nuotykis“. Tokių net apgailėtiniausias menininkas neišmąstytų, na nebent koks plastelino lipdytojų būrelio pirmininko pavaduotojo asistentas. Nors čia gali išsukt, kad tavo geriausias draugužis Stalinas, o įdomiausias nuotykis, kai džiovinai žolę ant radijatoriaus. Bet ką daryti gotams, kai nušvytina su tokiom temų dozėm - „Spalvotas pasaulis“. Jie tikriausiai pasijaučia dar labiau sugniuždyti, o po to vaikai ir žudosi atradę ant tilto užrašus - ŠOK! Nestabdyk! Pala, pala čia jau per daug idiotizmo ir cinizmo. Spustelkim. New document.

Dabar daug geriau. Mokykla - šis žodis it burtažodis, it Tėvynė, it Meilė, it paskiepytas gyvulys, it pasiutligės išnara. Gyvenimo mokykla - va kas tikrai išmoko, pasakytų koks suoliukinis gyventojėlis ar šiaip besipumpuojantis naują gatvinę dozę jaunimėlis. Jeigu realiai, tai kiekvienas iš mūsų esame mokykla. aš, aš ir tu, aš ir jis. Mes visi vaikščiojančios mokyklos. Žinau, labai baisu. Jau pamokslauju, ar ne?

Fragmentas iš tikro rašinio.

Kaip eiliniam mokinukui eiti į ugdymosi šventovę, kai ant sienų jį pasitinka plakatai su tremtinių nuotraukomis? Kaip? Tada galvoje tik ir spurda mintis - rusai čia pat, jie ir vėl mus ištrems, mus surusins ir ištrems. O po šito menkučio šoko dar visokie mokytojai kliūvantys už nesutvarkyto linoleumo, visą dvylikamečių seksualumą dengiančios uniformos, nėra rūkyklų.

Fragmentas iš gyvenimo.

Kai kažkas gan drastiškai pabeldė į duris, mano piktavališka fantazija tuoj pat inscenizavo, kad tai galėtų būti teroristas, kuris nušaus tik vieną ir patį pirmą jam pakliuvusį po ranka. Tai turėjo būti fizikos mokytoja. Ji man iš paskutiniųjų bandė įrodyti, kad smeigtukai sustatyti lygiagrečiai tiek vienoje, tiek kitoje stiklelio pusėje pasižiūrėjus per šoną, turi atrodyti kaip vienas.
- tai ar matai, ar matai pagaliau?
- ne.
- tai kaip čia darai dabar, besk dar kartą. Ar matai dabar?
- ne.
- kaip tai nematai?? Vosyliute, tu ką? pažiūrėk, pasukinėk savo galvą.
- na, nematau.
- kaip gali nematyti?
- na, aš bent jau nemeluoju. tiesiog nematau.

Tada mano sąmonė staiga atsigavo, nes ten pradėjo žybėti raudona šviesa. Tiksliau mirksėjo raudona lemputė siunčianti vienodus impulsus - meluok.. meluok... meluok
- tai galų gale matai, ar ne?
- matau, aaa dabar jau matau, supratau.
Teisingai, nieko nemačiau, todėl jai nuėjus darbo tęsti niekaip ir negalėjau. Po to ji mane dar pasigavo už alkūnės sliūkinančią iš klasės ir paklausė gal kartais aš laisva?
- ne, žinote man dabar informatika.
O po kelių minučių būtinai turėjau ją sutikti, kai jau vilkausi savo poetišką užgaidą - paltą.


Viso šito chaotiško, iš detalių sukonstruoto darbo pasekoje, galiu tik pasakyti, kad visa tai rašiau norėdama, kad jūs pagaliau suvoktumėte, na kažką ten suvoktumėte ką jums ten norisi ar reikia suvokti. Galiu drąsiai teigti, kad TAIP - Mokyklose pogrindinės organizacijos egzistuoja. Jos klastoja pažymių knygeles, darosi paruoštukes ir skaičiuoja su skaičiavimo mašinėlėmis. Esti net tokių, kurie rašo eilėraščius. Kaip baisu, labai baisu. -