Eilėlaiškiai
juoda raidė:
Džiaugiuos, kad tavo žodžiai
Randa atsaką kažkieno širdy,
Juk ir mano žodžiai kažkada
Tavojoj sieloj buvo radę vietą...
Žinau, jog tai, kas vyksta su mumis,
Kad žodžiai netarti, išsakytos mintys
Palieka savo pėdsaką kitų gyvenime.
Ir nerašyčiau, jei būtų tai beprasmiška...
Būk toks, koksai esi pats sau,
Kitiems duok tai, ką manai galįs,
Juk nieks geriau nežino už Tave,
Kas slypi Tavo sielos gelmėse...
Sėkmės linkiu...
Atsakymas (b. l.):
Sakei, kad nieks geriau nežino už mane,
Kas slepias nuo kitų ten, sielos gelmėse,
Aš ir pats dažnai nesuprantu savęs
Ir vis dažniau vėl atrandu save kituose...
Ir viskas priklauso – su kuo bendrauju,
Ar žmogus išsiurbia mane, ar pripildo.
Dažniausiai jam tampu kelrode žvagžde,
Kad jis vienatvėj vienišą mane paliktų...
O siela blaškosi ir vėl toliau ieškodama
Jai giminigos sielos ar išdidžios galvos,
Kuriai laikyti kažkodėl plačių pečių nereikia,
Kuri ir vėl kažką mums naujo sugalvos...
O Tu skaityk visas eilėraščio eilutes.
Ir neskubėk man palinkėt sėkmės mažutės.
Juk galim sąžiningai ir teisingai padalinti
Tai, kas slegia ir slepias mumyse...
Sėkmės ir Tau – gyvenime ir eilėlaiškuose man.