Nė nesusimąsčiusi ramiai pakėlei savo nublukusį juodą sijoną prisėsdama ant žalsvai supelijusių medinių laiptų. Sunku patikėti. Užvakar kartu ant jų spjaudėm, o dabar meiliai prigludusi bandai nukrapštyti prilipusį saulėgrąžų lukštų chaosą nuo artimiausio laiptelio. Tas begalinis tavo noras nukrapštyt. Numest. Nupūst tai, kas buvo.

Po laiptais guli apkramtytas bilietas, nebereikalingas nei tau, nei tam, kas jį taip sugadino. Vis tiek tolstantis traukinio bildėjimas paklydo kažkur už saulėlydžio. Akivaizdu, kad jau nebesugrįš. Bent šiąnakt ir rytoj.

O kurčias šuns lojimas vis dar aidi skvere, primindamas mus ir neleisdamas užsimerkti. Bet žinau, kad rytoj išleisiu paskutinį taip ilgai taupytą pinigą ir karčiais nuodais pašersiu tą šunį. Aišku, gaila litų benamių augintiniam, bet ko nepadarytum už amžiną šventą ramybę ant nuosavo laiptelio.

Rytojus. Tyluma. Šventas kurčiųjų tylėjimas leidžiantis vėstančiai saulei.