Pavasaris – atgimimo ir suklestėjimo metas. Palaukėmis nuvijęs niūrią žiemos pilkumą, pagaliau tiek gamtoje, tiek mumyse jis sprogsta taip laukta gaiva, kvapnumu ir laisvės jausmu. Niekas taip gyvenime žmogaus nepralinksmina, kaip pirmasis vieversys, savo raibais sparnais įžūliai karpantis vis giedrėjantį dangaus skliautą, ar pirmasis šilto lietaus krikštas – perlinių padangės ašarų byrėjimas, iš žemės išvarantis paskutinį įšalo gruodą. Ak, tas pavasaris – svaigūs gamtos atlaidai ir kerintis svaigulio metas...
                Tik pažvelk žemyn sustingusiu Dubysos šlaitu ir savo akimis nepatikėsi: lekia mažutėliai lietaus upeliūkščiai, veja vienas kitą, pralenkti bando. O kur tik radę kokį kauburėlį, kartais net ir keli tarp savęs susitarę, leidžias žemyn šaukdami it vaikėzai žiemos metą su rogutėm... Pačioje pašlaitėje – tykiu šniokštimu užburianti upė. Tyliai it kokie įgudę narai nuo kūdučių karklo šakelių vandenin vienas po kito, o neretai ir kartu keli susikibę, kapsi didžiuliai krištoliniai gurvuolėliai: žiū, pasileidžia šakos liemenėliu didžiuliu greičiu ir, palikdami po savęs mažutėmis vaivorykštėmis žėrinčias gijas, nerangiai nukrinta. Žalsvas vanduo tik staigiai nepatenkintas susiraukia, suraibuliuoja, bet po akimirkos vėl nurimsta ir lyg niekur nieko skuba pirmyn.
Pavasariniame vakaro danguje liepsnoja ugninės pašvaistės ugniakuras. Nejučia balomis nusėti kiemai ir keliūkščiai paskęsta lengvame rausvume, o laukuose bei miškuose pamažėle atkunta naktinis gyvenimas – pažliugęs kirtimas maišyte išmaišytas pėdutėmis: vieni pėdsakai lietaus jau beveik išplakti, kiti, rodos, dar vos įspausti.
Ant lieknų karklų šakų – didžiulės „kačiukų galvos“. Rasoti kemsynai ir žolynais pasišiaušusios pievos sėte nusėtos sraigių nameliūkščiais. Iš po kiauto kyšančios antenėlės, rodos, taip ir praneša: „STOP! Aš namie! Nelįsti!“
                Laukuose – nesibaigiantis švenčių maratonas. Aplinkui viskas tik dūzgia, šniokščia, ūžia ir gaudžia. Pažliugusi paraistė pilna garnių klumpakojo: žiū, iškėlę sparnus it karpytos milinės skvernus stypčioja vienas paskui kitą, kutinėjasi, lankstos, o tik radę kokią varliūkštę, staigiai stiebias aukštyn, šaižiai sukleketuoja ir kad šaus statmenai dangun. Taip ir knieti uždainuoti:
Guže, guže, pavėžyk –
Gausi varlių rėžį!..
Guže, guže, pakratyk –
Ant dagilio pastatyk!..
O ir rūpesčių paukščiams tokiu metu ne ką mažiau nei kaime žmogui – šapas prie šapo, šiaudas prie šiaudo, samanų sauja ar sudžiuvęs kankorėžis ir štai – kyla pakraigėse bei stulpuose ištisi lizdų miestai, kurie jau tuoj tuoj plyšaus nuo išbadėjusių cyplių vaitojimo. Rodos, bent maisto iki soties: užsimanysi - ne bėda upelyje ir žuvies pasižvejoti, ir kokį stambesnį vabalą pasigauti. Bet viskas kitaip: upeliai dumbliais sušokę, drumzlini, šiukšlių pilni – tad menkai ir žuvies berasi, ir vabalo kokio, o pievos laužų nusvilintos – jose dabar vieni žiogai triukšmingas piršlybas tekelia! O jau skęsta palaukės smuikų melodijose, mirksta čirpime, kad net ausys nejučia pamažėle apkursta. Toks jau tas pavasaris – tikras garsų asorti!
Perkūno nuspardytų medžių lajose – nepaprastas alasas – žvirblių jungtuvės. Tartum iš visų sodžių ir vienkiemių jie sulėkė į pamiškę ir debesiu duodasi tarp medžių, kad net šakos siūbuoja. Šoka kas po vieną, kas po du, o neretai ir būriais raibasparniai linksminasi, kad net visas miškas ošia įkyriam čirškime. Rodos, padaras vaikiško kumštelio didumo, kišenėje be vargo sparnus ištiestų, o jau energijos kaip pas vištą, ką tik galvą ant kaladės palikusią: nardo, zuja padebesiais lyg pasiutę, ir nesuprasi, ar jie čia maisto taip nerimastingai ieškosi, ar pavasarinio kvaitulio pagauti paskutines Gavėnios dienas ant sparnų išnešioja. Malasi ir malasi sau vietos nerasdami, košia padangę be perstojo!..
O jau dangaus skaidrumas! Ganos didžiuliai pūkinių debesų avinai, ištisos kaimenės, genamos vėjo, skliautu prajoja. O saulė, godžiai pilvą išvertus, voliojasi sodybų stogais ir tingiai vaiposi.
„Žydintis“ ežero vanduo, kažkoks gelsvai žalsvas, nerangiai siūbuoja tai į vieną pusę, tai į kitą, ir visai nepataiko į pakrantėje gurguliuojančių varlių solfedžio ritmą. O jau kurkulų gausybė šiemet: kur didesnė bala ar šiaip nemenkas vandens lopinėlis arimuos, ten, žiūrėk, jau sukrauta nemaža krūvelė varlių kiaušinėlių. Mirksta akelės purvinam vandeny...
Gegužė – vaisingumo mėnuo. Nukrautos šakos įvairiausiais žiedais, linksta nuo spalvų sodrumo. Pamiškės kemsynuose – vaiskiam rausvume paskendęs laukinių obelaičių plotas. Rodos, net oras persmilkęs obuoliais nuo tokio pumpurų gausumo! Dilgėlėmis nugulusioje pamiškėje karts nuo karto vogčiomis prasliūkina lapė. Stypčioja nabagė uodegą paspaudus – peliauja. Visa pamiškė pelėnų ir kurmių išvarpyta, tad ir laimikis, matyt, raibosios laukia nekuklus.
Sodžiaus vieškelis smenga į sodrią pavasario žalumą: žiemkenčių varsnos tartum šukuoja pamažėle juostančią padangę, kelių kelužių dulkės sunkai sėda pakelės kiaulpienių keruose, o, rodos, akimirksniu iš migio pašokęs pietys tartum gniaužo savo kumštyje seną palaukės vinkšną. Didžiuliai varnų vagilių pulkai garsiai suplaka sparnais ir vienu kartu pakyla dangun iš vinkšnos, kuri kaip išprotėjusi siūbuojasi tai į vieną pusę, tai į kitą. Pamažėle didžiuliai lietaus lašai pradeda plakti alsuojančią arimų žemę, taškos dirvonai, ir net nepajunti, kaip gaiva pulsuojančias dangaus ašaras pakeičia krušos ataka: byra didžiuliai ledo žirniukai iš kurtinančiai griaudžiančio skliauto, vaitoja aprūkę sodybų langai. O kiemais kiemeliais, takais takeliais nusišlieja sraunūs lietaus upeliūkščiai, graužias gilyn ir putoja....
Ryto rasa pravirkęs langas tviska saulės spindulių žaisme, o lauke girdėti skardus dalgių plakimas. Pilvoti rasų karoliai prie žemės guldo sodžiuje besisupančius kmynų skėtelius, patvory sukritusios kaista nenaudėlės usnys, o į pievas nubanguojantis smilgų miškas šnara bičių dūzgesy. Padangėje – kregždžių žirklės.
Takas, laukų tyrais vingiuojantis į šilą, išmargintas basomis vaikų pėdomis. Smulkučiais žingsneliais nuskuosta! Šilas kaip niekad tykus... Tik pažvelgęs aukštyn pamatysi vėjavaikiškai besidraikančias beržų viršūnėles, o dangaus mėlynėje šokčiojančios jų kaselės atrodo it tušu išpieštos. Pakelės grioviu sunkiai puškuodamas rūpestingai nustena ežys, o kanalo krante dangun pasišovusios styro bebrų nugraužtos vos dvimečių alksnių strėlės. Lazdynų kupros nukarusios byrančių žirginių gyvatukėmis, pakrūmės pasipuošusios ugniažolių kerais, o pačia pažeme nugulusi pipirlapė veikiau primena arklio kanopos įspaudą, o ne žydintį vėlyvo pavasario augalą! Kur ne kur pamiškėje mėlynuoja viena kita šilagėlė, iš tolo tartum primenanti pirmąją pavasario pranašę - žibutę, sunkiai geltonžiedę galvą dangun kelia susiraukšlėjusi raktažolė, o ūksmingesnėse vietose boluoja šalmučio burbulai.
                Kiekvienas augalas, kaip žinia, turi ir gydomųjų savybių: štai, blužnutė, liaudyje dar pakresu vadinama, galvos skausmą nuima – ne veltui sakoma: „Jau kas pakreso gavęs – galvą guldyt galima – sveikas palikęs“. Ką kankina aukštas kraujospūdis, bloga atmintis, tam vertėtų žiemės paragauti – piktnaudžiauti nepatartina, bet šaukštas džiovinto augalo tikrai nepakenks. Na, žinoma, netrūksta ir nuodingų augalėlių – visa pamiškė, bujojanti plačiašakių klevų paunksmėje, baltuoja juodžolėmis...
Pavasario palydėtuves liudija ir vasarinis lietus, ir pasišiaušus gegutė, laidanti gerklę iš vėlai prasprogusio ąžuolo glėbio, ir garnys, savo pilką kukšterą įmerkęs į paupio plūdes, kas reiškia, jog laikas ir žemei nusiprausti. Po truputį minkšta miškų samana ir žiedlapių takais koja po kojos atpėdina vasara – dar vienas pavasaris nutekėjo į niekad neprisipildysiantį laiko indą.