Žmogus nėra toks protingas, kad mokėtų nežudyti


Tai buvo, ko gero, vienintelė kontolensinė patranka visame kvartale. Jos vamzdis žiūrėjo pro tamsią lango  kiaurymę.  Elektroninė akis – taikiklis žibėjo iš tamsoje skendinčio kambario – tiksliau -  iš tai, kas iš jo po karo išliko. Elektroninis intelektas atgijo ir konstatavo faktą, kad prabėgo ne vienas šimtas metų...
Patranka buvo vėl atgijusi mieste, kur neliko nė vieno gyvo žmogaus. Čia tikrai nebuvo nė vieno buvusio šeimininko. Galingas elektroninis sargas prieš kelias valandas iškentė galingą žaibo išlydį, kuris trenkė tiesiai iš debesimis pritvinkusio dangaus. Gal šis šokas pakeitė šimtmečiais aprimusias elektronines mintis. Kontolensinė patranka  pirmąkart  pajuto, kas yra nerimas ir liūdesys. Mikroschemose cirkuliavo duomenys, kurių anksčiau nebuvo. Iki šiol žmogų ginti skirtas įrenginys, jei ir galėjo mąstyti, jo dirbtinės mintys buvo aiškios ir matematiškai logiškai sukoncentruotos. Dabar skaitmeninis protas suveikė chaosine tvarka. Apnikta tokių minčių sekos, patranka nebegalėjo toliau ramiai tūnoti savo nykiame  ir strategiškai gerame lizde – apgriuvusiame kambaryje su kiaura lango akiduobe į kiemą, kur aiškiai matė aplinkinių namų griuvėsius. Čia įžiūrėjo bet kokį judesį ir  pasikeitimą. Ilgai išrymojusi daugiabučio namo griuvėsiuose, patranka apsisprendė pajudėti ir leistis į apačią.
Dulkini kontolensinės patrankos procesoriai, vakar patyrę galingą elektros iškrovą, tačiau išlikę nepažeisti, vėl elektroniniais davikliais pajuto savo galią. Į visus konstrukcijos komponentus pasklido įsakmūs nurodymai. Bet netrukus ginklas susimąstė tarsi būtų gyvas žmogus.
Pirmas klausimas: ką toliau veikti? Jei anksčiau buvo tikslas, dabar jo tokio nebuvo. Ankstesni nurodymai, kuriuos įrašė šeimininkas žmogus, dabar neturėjo jokios prasmės. Prieš šimtmečius  patrankos tikslas – naikinti prie namo, kieme, besiartinantį priešą, jį vos tik išdygusį kieme, suraižyti negailestingais lazerio spinduliais. Ir visiškai nesvarbu ar tai eilinis priešo kareivis, ar besileidžiąs kovinis gravitaleris...
Anapus lango dar gili naktis. Danguje nešvietė joks šviesulys. Ir visiškai suprantama, nes tik prieš pusvalandį dar pliaupė šiltas vasariškas lietus, o dangų  gaubė aptempęs tirštas lietaus pritvinkęs debesynas. Tad kas gi paskatino patranką atgimti? Elektroniniu tikslumu ir greitumu patrankos vamzdžiai nukrypo  tiesiai į dulkinas grindis. Ten nieko nebuvo – tik indų šukės, pabiros sulūžusių baldų detalės ir  sudaužytas televizorius, kuris daugiau nieko neparodys. Iš patrankos vamzdžių sušvito ryškus visa griaunantis spindulys. Tas šviesulys nukrypo į kambario grindis. Paviršinis sintetinis sluoksnis kaipmat užsiliepsnojo, o po juo esantis betonas ėmė tirpti kaip vaškas. Betonas neatsilaikė prieš tokią jėgą. Po akimirkos patranką prie grindų kaustantys laikiklių letenos išsilaisvino iš daugel metų  tvyrojusios idilijos. Ilgai netrukus šalta ir beveidė elektroninė ir metalinė būtybė tapo laisva. Savaeigis mechanizmas iš specialių dėtuvių ištraukė paslėptą vikšrinę važiuoklę, sudūzgė ilgai neveikęs motoras. Kontolensinė patranka pajudėjo apleistąja patalpa, traiškydama  kelyje pasitaikiusį šlamštą. Jos tikslas – pasiekti kiemą ir pamatyti anksčiau neregėtą pasaulį...
Įveikti pirmąją kliūtį  pavyko sunkiai. Kambario gale atsivėrė vaizdas su griuvenomis. Kelią pastojo įgriuvęs blokas. Patranka turėjo pašalinti kliūtį ir pralaisvinti kelią. Ginklas negalėjo tiksliai įvertinti savo galimybes ir ar  užteks dienos metu sukauptų energijos išteklių. Be to, kristaluose sukaupta informacija nepadėjo aiškiai įvertinti situaciją. Patranka negalėjo atsakyti į klausimą ar pavyks padaryti tai, ką numatė elementariausia veiksmų programa.
Galingas spindulys vis dėlto įveikė betoninio bloko nuolaužas, o vikšrai nesunkiai perriedėjo įveikiamą kliūtį. Vikšrų segmentai neįstrigo armatūros raizgalynėje, o pati patranka neįstrigo tuose spąstuose. Kontolenso spinduliai pervėrė ir išlydė  bloko luitą, kelią pastojusius baldus, įveikė ir priekyje buvusias šarvuotas duris. Pasirodo, kad tai padaryti buvo visiškai nesunku. O indikatoriai skelbė, kad sunaudota viso labo tik penki energijos procentai.
Už išlydytų durų atsivėrė laiptinės vaizdas. Optinio taikiklio spindulys ir  vis dar funkcionuojanti apšvietimo sistema patrankai leido susidaryti aiškesnį erdvės vaizdą.
Lifto nebuvo. Kontolensinė patranka aiškiai suvokė savo šaltomis elektroninėmis smegenimis, kad kelias tik vienas – laiptais. Pastarieji be jokių turėklų, užgriozdinti smėlio maišais, gremėzdiškais baldais ir lavonais, tiksliau  sakant -  kadaise žuvusių žmonių griaučiais. Šalimais negyvųjų gulėjo dulkini ir surūdiję ginklai.  Dabar tuos sutrūnijusius kūnus sutrūnijusiomis uniformomis būtinai reikėjo pašalinti, kad praėjimas liktų laisvas. Kontolensinė patranka pirmą kartą savo egzistavimo istorijoje  savyje pajuto dar vieną netipišką mintį. Gal tai buvo viena iš pirmųjų ją aplankiusių žmogiškų jausmų? Patranka konstatavo faktą, kad duomenų bazėje aktyvavosi... gailestis.
„Neformatas. Nestatutinė situacija! To neturi būti. – mikroschemomis nuvilnijo informacija, - šito neturiu daryti, nes ne žmogus. Privalau išvalyti kelią ir eiti pirmyn, nes priekyje tik nejudantys ir nekalbantys organinės kilmės kūnai...“
Maišus pašalinti nesunku. O kaulai ir  uniformų likučiai  netrukus virto plėnimis. Dar vieną kitą akimirką tą užgriozdintą laiptinės vietą gaubė degimo proceso produktas – tiršti dūmai, o likusieji nuodėguliai  dar kurį laiką raudonai žėravo. Dūmams šiek tiek išsisklaidžius, o žarijoms priblėsus, kontolensinė patranka metras po metro palengva leidosi žemyn.
Kitoje laiptinės aikštelėje laukė panaši kliūtis. Patranka vėl sustojo, tarytum sužmogėjo. Tačiau budrus elektroninis intelektas netrukus vėl ėmė kontroliuoti visą duomenų srautą – vėl nubaidė tas netipines elektronines mintis...
Kažkurioje laiptinės aikštelėje, nežinia kuriame aukšte, elektroninė akis užčiuopė pirmą gyvą padarą. Ginklui  šis reginys buvo neeilinis. Duomenų bazėje aptiko, kad paskutinįsyk gyvūną matė prieš tris šimtus penkiolika metų. Net erdviame kieme per šitiek metų nepastebėjo nieko gyvo. Patranka paprasčiausiai konstatavo, kad ši diena tikrai neeilinė. Atradimas bylojo, kad mieste vis dar yra gyvieji. Nors gyvūnas nė iš tolo nebuvo panašus į žmogų, gynybai skirtos programos paruošė ginkluotę kovinei parengčiai. Tik įsitikinus, kad padaras tėra besąs paprasta mutacijos paveikta žiurkė, nurimo.
Žiurkė pasirodžiusios patrankos neišsigando.  Tikriausiai  graužikas paprasčiausiai prarado budrumo instinktą, nes name, o gal ir visame miesto kvartale, nesutikdavo jokio dėl ėdesio kąsnio kovojančio sutvėrimo. Galgi net ir pačių žiurkių tarpe.
Kontolensas neiššovė. Gal jai pasirodė per menkas pavojus? Priežastis buvo aiški. Elektroniniame prote vėl atgijo gailestis. Dėl to vikšrinė mašina palengva vėl leidosi žemyn, kur laukė  paskutinė maišų ir visokio šlamšto krūva, gulintis sulaužytas lazerinis šautuvas, granatos ir keli pistoletai, kuriuos kadaise laikė  rankos, gynusios šį namą, kuriame tarsi milžiniškame kape dabar gulėjo niekam nereikalingi kovotojai – tai, kas iš jų čia liko.
Patranka indikatoriais nustatė kur patogiausiai valyti taką, kur leistis patogiausia ir saugiausia, nes ir čia turėklai buvo išversti arba paprasčiausiai nurėžti lazerio arba sprogimų. Patrankai kiekvienas netikslus žingsnis grėsė kelionės pabaiga. Netikėtai apsivožus, nepadėtų netgi galingos kovinių užtaisų papliūpos vėl atsistoti ant vikšrų. Nieko negelbėtų ir specialiai  pritvirtintos atramos, sukonstruotos prie savaeigio ginklo korpuso...
Siekimas išsivaduoti  iš namo nelaisvės patrankoje buvo toks pat stiprus ir nenugalimas, kaip ir vos ta mintis užgimė. Todėl niekas nesukliudė įveikti paskutinės kliūties. Dar vienas posūkis ir ji netrukus bus lauke. Išėjimą užstojo tik vienerios durys. Tačiau ir jos sutirpo stiprios ir nesustabdomos jėgos pluošte. Už jų – paskutinis laiptelių maršas.
Prabėgo vos kelios minutės ir kontolensinė patranka nesustodama nuriedėjo į kiemą, kuriame stovėjo apverstas šarvuotis, sprogimų sudarkyti ir rūdžių suėsti lengvųjų mašinų griaučiai. Patranka sutramdė  elektroninių emocijų srautą. Dabar nebuvo laikas  laisvai jausmų eigai.  Ji turėjo tik vieną tikslą – pasižiūrėjus pasaulio mėginti atgaivinti jo gyvybę, nesvarbu kad tas tariamas pasaulis jau miręs ir tikriausiai yra nedidelis buvusio miesto lopinėlis. Ir daryti taip, kad jis netaptų dar niūresnis. Patranka savo ribotu protu nujautė, kad  kažkur tikriausiai yra dar veikiantys kompiuterizuoti aparatai, mašinos, kurios gali atkurti veikiančias sistemas, grandis, kurias  kūrė žmogus.
Lauke vis dar tebebuvo tamsu. Oras  pritvinkęs  drėgmės ir vėsos, nebuvo sveikas metalinėms konstrukcijoms. Virš erozijos ir kadaise nugriaudėjusių sprogimų bei šūvių suniokotų   statinių iš po debesijos širmos išniro mėnulio kąsnis – liudininko, kuris, jei galėtų,  papasakotų, kas čia įvyko. Jo šviesoje stoviniavo dar vienas savaeigis žingsniuoti gebąs ginklas. Ta kita patranka, pastebėjusi  neregėtą, judantį juodą objektą atgijo. Ketino iššauti, bet laibas josios mirtį nešantis vamzdis kaip mat nusviro. Eteriu  nuvilnijo metalinis balsas. Tai buvo pirmas įsakymas po ilgokos šimtmečius trukusios pauzės, išnykus ginklų šeimininkams - žmonėms. Prabilo vikšrinė kontolensinė patranka. Išnirusių iš po debesų širmos žvaigždžių  ir Mėnulio akivaizdoje  ginklas ėmė akivaizdžiai keistis. Vamzdžiai, anksčiau nešęs tik mirtį, tarsi teleskopas susitraukė, o iš jų ertmės  tvykstelėję spinduliai tarsi senoviniame lazerio šou suformavo  žmogaus ir roboto siluetus. Paskui belaidžiu ryšiu pasklido reikšminga informacija. Mažesnioji patranka, kuri seniai stoviniavo kieme patraukė link naujojo šeimininko, vykdyti naujų nurodymų...
Po valandos dangaus pakraštyje pasirodė pirmi aušros požymiai. Du ginklai apleistomis gatvėmis keliavo į apleistą gamyklą atkurti civilizacijos.

1994  sausio 11 d.