Sutriuškinto vakaro mėlio glėby
Tavo veidas
sumišusios akys
braškių saldumo kvėpavimas
lengvas. Toks lengvas!
Po kojomis – smėlis,
sumirkęs dangaus tirpimu
pavirtęs rasa
išnešiotas rėčkutėmis vaiko
mažutėm saujelėm
po margą pasaulį!
Nuo tilto dangaus
nuo žiburio saulės
ant žemės dulksna nusileidžia
vaivorykščių gijom
spalvom įvairiausiom
kaip burbulas muilo
(didžiulis didžiulis)
susprogsta ir sklaidos!
O gal aš apsvaigęs?
Ir gal ten, danguj,
visai ne didžiuliai pūkiniai drambliai
cukrinės žirafos ir zebrai pilvoti
pasiutę skliautu kažkur skuba – nujoja!?!
Ir gal ant stogų
visai aš ne saulę regiu
kuri bambą išvertus
sau tingiai voliojas? Vaipos, mėgdžiojas?
Gal tai tu?!
Pasivertus džiaugsmu
ir dangun užsiropštus
pas save kviesdama man mojuoji?!
(Palauk – aš skubu! Mano kojos per trumpos! Lekiu!)