2010-09-24

Lietus barbeno į langą. Pamažu temo. Restorane maloniai švietė žvakės ir gražiai išraityta iškaba neleido praeiti pro šalį neužsukusiam. Restorane buvo dvylika lankytojų, bet padavėjai žinojo, kad tuoj jų prisikaups daugiau. Prie pirmo staliuko sėdėjo linksma šeimyna-tėtis, mama, du berniukai ir viena mergaitė. Prie antrojo staliuko prisėdę du įsimylėjėliai. Prie trečio stalo maloniai įsitaisę sėdėjo labai graži trijų vaikinų „chebra“. Prie ketvirto staliuko valgė vieniša moteris. Prie penkto staliuko buvo įsitaisęs vienas žmogus (žinoma, neskaičiuojant manęs). Graži padavėja priėjusi prie mūsų staliuko maloniai paklausė:
-Ko norėtumėte?
Vienišasis žmogus atsakė:
-Kaip visada.
Taip, tas žmogus buvo dažnas šio restorano lankytojas. Aš net jo vardą žinojau-Saulius. Aš jį gan gerai pažinojau, bet jis manęs nė trupučio. Kaip pažinos, jeigu aš nematomas? Taip-aš nematomas žmogus. Keista ar ne? Mano tėvas buvo pamišęs mokslininkas. Aš buvau jo bandomasis triušis. Tada buvau mažas vaikas, tad nieko nesupratau. Tą nelemtą dieną aš išgėriau kažkokį skystį ir pradingau... Tėvas netekęs manęs ėmė pats su savimi išmėginti savo kūrinius-taip jis ir mirė. Dabar man jau nemažai metų. Apie šimtą dvidešimt tris. Pasirodo tas skystis ne tik padaro mane nematomu, bet ir suteikia man ilgą gyvenimą... Dabar aš gyvenu restorane. Ten taip malonu išgirsti visokias naujienas. Man visiškai nereikia valgyti. Keista, bet aš restoranui nenešu jokių nuostolių. Prisimenu, kai buvau mažas vaikas, gąsdindavau žmones. Vieną kartą jie net buvo išsikvietę kažkokią laidą, kad nufilmuotų tokius „mistinius“ įvykius. Bet aš tada nesirodžiau nei per žingsnį ir raičiojausi ant žemes iš juoko. Manęs net negirdi. Privalumas ar ne? Nors gal ir ne... Juk nebūni toks išsimokslinęs, negali su kuo nors pasišnekėt. O kartais taip norėtųsi turėti tvirtą užnugarį ar petį ant kurio galėtum išsiverkti... Bet aš kiauras dienas nepraleisdavau dykai. Dažnai eidavau į mokyklą pasiklausyti ką šneka mokytoja ir mokinai (aš pats turiu visus pojūčius, nors kiti manęs ir nemato, negirdi, nejaučia ir t.t.). Kartais eidavau į biblioteką paskaityti knygų. Pradėjau mokytis taip pat kaip ir kiti-nuo pirmos klasės iki galo. Paskui „įstojau“ į universitetą (ir ne į vieną). Kiti žmonės pasakytų, kad tai labai įdomus gyvenimas, bet ne...Juk nieks tavęs net negirdi...
Prisistatė padavėja nešina vynu (vynas ir buvo Sauliaus „kaip visada“). Saulius padėkojo ir ėmė gurkšnoti itališką vyną. Taip pat padavėja atnešė ikrų. Keistoka ar ne? Vynas ir ikrai...

2010-09-25

Lygiai toks pat blankus vakaras. Restorane sėdi Saulius, ta pati vieniša moteris, ta pati „chebra“, jau kita šeimą(šį kart aštuonių asmenų) ir gimtadienį švenčiantys penki vyrukai. Ant Sauliaus stalo stovi vynas ir ikrai. Ir vėl tas pats?Ne. Aš ir vėl prisėdau prie Sauliaus. Dabar laikrodis rodė aštuonias valandas. Saulius pavalgė šiek tiek ikrų. Aš irgi sužiaumojau kažkiek. Aš galėjau valgyt ir valgyt, bet niekad nesijusdavau nei sotus, nei nepavalgęs. Saulius nė nepastebėjo kaip dingo šiek tiek ikrų (kai ką nors įsidedu į ranką, galiu pasirinkt ar jis bus matomas ar nematomas). Pakilau nuo stalo, bet niekas žinoma to nepastebėjo. Nusliūkinau prie vienišosios moters staliuko ir prisėdau šalia. Ji valgė makaronus ir užsigėrė vynu. Žvelgiau į jos baltą veidą, ant jo krito rudos garbanos ir jame švietė žalios, judrios akys. Kažkaip kvailai pagalvojau-Sauliui ji tiktų. Saulius buvo juodaplaukis, bet turėjo tokias pat žalias, žvitrias akis. Spėjau, kad ir charakteriai sutaptų. Nors negali spręsti iš pirmo žvilgsnio...  Įsivaizdavau kaip ta moteris (kurios vardas buvo Aurelija) su Saulium susilauktų tokio pat vaiko-jo veidą puoštų žalios, judrios, žvitrios akys... Užsisvajojau kaip ir visą laiką.... Šiek tiek pasėdėjęs ir pažiūrėjęs į Aureliją, atsistojau ir nuėjau prie Sauliaus. Jo žvilgsnis dabar kliudė Aureliją. Keistoka ar ne? Aurelija pakilo (tikriausiai atlikti gamtinių reikalų). O Salius kaip sėdėjo taip ir sėdėjo. Po kelių minučių ir Salių prispaudė. Jis atsistojo, o aš nusekiau paskui. Slinko jis lėtokai. Jau buvo priėjęs tą koridorių tik staiga... Jis susidūrė kaktomuša su Aurelija, kuri kažkur skubėjo.
-Atsiprašau... – išlemeno Saulius.
Aureliją šyptelėjo ir nukūrė toliau, o Saulius kelias minutes dar stovėjo apstulbęs.
-Eik, - sušnibždėjau jam.
O jis it išgirdęs nuėjo į tualetą. Po kelių minučių jis grįžo ir atsisėdo į savo vietą. Aurelijos jau nebebuvo...

2010-09-26

Vakaras buvo šiek tiek geresnis, nei pirmesnieji du, nors ir šiek tiek lynojo.  Saulius sėdėjo sau įprastoje vietoje, gurkšnojo vyną ir krimto ikrus. Aurelijos nebuvo. Saulius dabar žvelgė pro langą it laukdamas kažko. Ir tikriausiai aš žinojau ko-Aurelijos. Bet ji nesirodė...

2010-09-27

Saulius taip pat ramiai sėdėjo ir darė tą patį ką ir kiekvieną vakarą. Aurelija nesirodė...

2010-09-28

Saulius jau buvo praradęs viltį dar kartą išvysti Aureliją, kai pro duris įėjo žmogysta aplytu paltu. Žmogelio galvą puošė rudos garbanos. Taip,-tai buvo Aurelija. Ji prisėdo prie savo nuolatinio staliuko ir paprašė kažko valgyt. Saulius pažvelgė į ją. Aurelija pažvelgė į Saulių. Jie abu žiūrėjo viens į kitą, bet Aurelija greit nuleido galvą. Saulius žvilgsnį nukreipė į sieną. Daugiau jie tą dieną nežiūrėjo viens į kitą...

2010-09-29

Saulius į restoraną atėjo gan šventiškai pasipuošęs. Mano mintyse sukirbėjo mintis: gal dėl Aurelijos? Buvau skaitęs daug psichologinių knygų ir ėjęs į psichologines studijas. Gan gerai visą tai išmaniau. Šiom dienom gailėjaus, kad mano tėvas nebuvo geresnis mokslininkas ir nepadarė manęs dar geresniu. Norėjau skaityti mintis, bet tada aš jau kiščiausi į asmeninį gyvenimą. Saulius ir Aurelija pasigavo viens kito žvilgsnius. Visą vakarą jie taip žiūrėjo viens į kitą, lyg mokėtų skaityti mintis iš akių (ko aš labai noriu).

2010-09-30

Šis vakaras jau buvo ypatingesnis- Saulius su Aurelija pagaliau pasikalbėjo žmoniškai. Saulius buvo apsirengęs dar puošniau, o Aurelija irgi jam nenusileido. Viskas vyko kaip ir pirmą kart-Aurelija pakilo į išvietę. Tada Saulius irgi panoro atlikti gamtinius reikalus. Nors šį kartą jie ir nesusimušė kaktomuša. Aurelija pamačiusi Saulių ištarė:
-O, sveikas. Aš Aurelija.
-Labas. Aš Saulius.
-Gražiai atrodai,-nerasdama ką daugiau pasakyti ištarė Aurelija.
-Tu dar gražiau.
-Ačiū...
Saulius nusišypsojo.
-Tavo graži šypsena,-ištarė Aurelija.
-O tavo nuostabios žalios akys,-atsakė Saulius.
-Ačiū...
Šį kart jie jau abu nusišypsojo (tiesą sakant ir aš šyptelėjau, bet niekas to nematė).
-Gal norėtum su manim ko nors užkąsti?-pasiūlė Saulius visai užmiršęs ko ėjo čia.
-Būtų puiku...
Saulius nusivedė Aureliją prie savo staliuko. Aurelija dar nieko nebuvo užsisakiusi.
-Ko norėsi?-paklausė Saulius.
-O ką tu dabar valgai?-paklausė Aurelija.
Saulius šiek tiek susigedo ir parodė pirštu į vyną ir ikrus.
-Man irgi bus gerai,-atsakė Aurelija ir užkando ikrų.
-Skanu?-paklausė vyras.
-Ar skanu? Labai,-nusišypsojo Aurelija.
Taip jie praleido visą vakarą...

2010-10-01

Saulius ir Aurelija vėl prisėdo prie vieno staliuko ir valgė ikrus(žinoma ir aš prisidėjau).
-Tu labai graži...-ištarė Saulius.
Aurelija nuraudo.
-Tu man iš pat pradžių patikai...-toliau kalbėjo Saulius.
Aurelija dar labiau nuraudo.
-Gal norėtum kur nors nueiti kartu?-Saulius irgi nuraudo.
-Su mielu noru,-atsakė Aurelija.
-Tikrai?
-Tikrai.
Saulius greit padavė Aurelijai paltą ir pats apsivilko savo. Jie išėjo palikę daug pinigų vien tik už vyną ir ikrus. Aš nusekiau jiems iš paskos.
Jie išėjo, o ant stalo stovėjo tie patys valgiai-vynas ir ikrai....