Vieną rudens dieną mane supurtė šaltis ir aš pasigailėjau, kad gyvenu ne kokioj Afrikoj, kur niekada nebūna žiemos, kur nereikia drebėti ir vaikščioti apsimūturiavus šaliku. Pakėliau akis į viršų ir išvydau būrelį gandrų, skrendančių į pietus.
- Ei, - sušukau, - paimkit ir mane kartu.
Gandrai susižvalgė, apsuko ratą žemai virš mano galvos ir pamojo man sparnais. Aš mostelėjau kelis kartus rankomis ir pamačiau, kad pastebimai pakilau nuo žemės. Tada ėmiau įnirtingai mojuoti, lyg plaukčiau „peteliške“, ir netrukus prisivijau gandrus. Jie draugiškai man nusišypsojo.
Buvo labai gera, aš buvau danguj, o visi rūpesčiai ir visos bėdos liko apačioje. Be to, aš tikėjausi, kad radau naujus draugus, kurie gal bus geresni, nei anie žemiški.
Bet aš greit pavargau skristi, kadangi anksčiau buvau to nesimokęs, tad galva parodžiau savo naujiems bičiuliams į pakelės užeigą. Jie neigiamai papurtė galvas, bet netrukus nusileido į netoliese esančią pamiškę prie balos, o kartu su jais ir aš.
Buvo gera po skrydžio vėl jausti žemę po kojomis. Tik vienas dalykas mane neramino, kad esu alkanas. Gandrai lėtai vaikštinėjo po balą ir karts nuo karto pasičiupdavo snapais varlę ir ją suėsdavo.
Ilgai aš taip į juos žiūrėjau, kol vienas nešvystelėjo man snapu sugautos varlės ir aš, (o siaube!), automatiškai ją sugavau irgi snapu. Tai buvo taip netikėta, kad aš netekau žado, o varlė tuo tarpu spurdėdama nuslinko mano (keturis kart!) pailgėjusiu kaklu į skrandį. Norėdamas pagreitinti tą jos kelionę, aš dar nurijau orą ir tada pamačiau savo plonas kaip degtukai kojas, kurios kažkodėl dar buvo apautos raudonomis kojinėmis(!!!). Akimirką pasijaučiau lyg būčiau gėjų parade Berlyne.
Bet ilgiau neapsistojau prie savo išvaizdos, nes niekuomet neteikiau jai pirmenybės. Prarijęs varlę, visgi nesupratau jos skonio, tad nutariau išsamiau pastudijuoti šią sritį. Pamėginau pats jų pasigauti ir man nesunkiai tai pavyko. Pagautas varles stengiausi gerai sukramtyti ir palengva nuryti, kad geriau pajausčiau skonį, ir mintyse pripažinau, kad prancūzai teisūs, sakydami, kad varlė delikatesas. Iš tiesų, neveltui jie laikomi maisto gurmanais.
Kartu pastebėjau, kad į mane su nuostaba spokso kiti gandrai, o dar kitą akimirką jau ir jie ėmė ne ryti varles, kaip buvo įpratę, o lėtai kramtyti. Iš tikrųjų, juk tokiu būdu geriau suvoki visas maistines savybes, mėsos sultis ir panašiai. Mačiau, kad gandrai tą irgi suprato, ir džiaugiausi, kad mes atsiskaitę, jie išmokė mane skraidyti, aš juos – valgyti.
Pavasarį kartu grįžome į Lietuvą. Buvau labai pasiilgęs namų ir, nors gandrai kvietė kurtis su jais, aš kategoriškai atsisakiau. Atsisveikinome iki rudens.
Smarkiai plakančia širdimi įėjau į savo namą ir sustojau prie savo buto durų. Pabandžiau įkišti raktą, jis tiko. Spynos nepakeitė, vadinasi laukia.
Atidariau duris ir už jų išvydau nustebusius žmoną ir sūnų. Negalėjau atsigrožėti jų puikiais atvaizdais, jų akys žvelgė į mane priekaištingai, o aš kaltai šypsojausi. Po to jie apsigręžė ir nieko nesakę nuėjo kas sau, žmona į virtuvę, sūnus į savo kambarį. Man beliko trečios durys į vonią.
Išsimaudęs atėjau į sūnaus kambarį. Jis palikęs žaislus užšoko man ant kelių ir stipriai apkabino  kaklą.
- Kur tu taip ilgai buvai, tėveli? - su ašaromis sukuždėjo į ausį.
- Afrikoje, sūneli, - atsakiau. – Kur gi daugiau aš galėjau būti?
Jau kelios dienos, kai grįžau. Žmona dar nesikalba, bet jau maitina cepelinais. Aš su apsimestiniu pasimėgavimu doruoju juos, nes dar nedrįstu prisipažinti, kaip aš pasiilgau varlių.