„Vis vien?“ aš nepamiršiu nieko niekad.
Gyvenimą išbandęs vėl sugrįšiu,
Išpuoselėjęs atradimų džiaugsmą
Kaip Tu, dabar – aš dar labiau ilgėsiuos...

Sugrįžęs paprašysiu dovanot už skausmą,
Kuriam buvau tave pasmerkęs ir palikęs,
Už neviltis ir tuos brangius prisiminimus,
Kurie mane lig šiol labai labai kankina...

O ar atleisti Tu išmoksi už savo ašaras,
Už liūdesį, kurio aš nekenčiu lig šioliai,
Už akmenis debesyse ir nesugrįžusius paukščius.
Už svajones, kurios sudužo nepakilę skrydžiui...

Žinoki – prarasdami išmokstam džiaugtis,
Kentėdami išmokstame atleisti ir šypsotis,
Palikdami ir neišduodami mokomės bendrauti,
Bandydami suprasti kitą, išmokstame gyventi...

Gyvename, kol mokomės, kol mūsų nepamiršta.
O mylime?.. – Tu juk geriau pati žinai, kodėl...