Kai nebuvo tiek užteršto oro, kai galėjai danuoti laukuos, kai net saulė švietė šilčiau ir skaisčiau, tada gyvenau aš. Gimiau neturtingoj valstiečių šeimoj. Tėvukas su motute daug dirbo, tad man teko jiems padėti.Dirbau ir dirbau. Tada tėvukas liepė man eiti piemeniu dirbt. Ganiau aveles, kūriau daineles,bet verkė mano širdelė. Šeimininkė buvo labai pikta.Retai teduodavo ko nors skanesnio.O namo grįždavau tik kai maisto turėdavau. Dirbau piemenėliu ir tai buvo labai sunku, bet kaip sakė tėvukas-Džiaukis, kad išvis priima. Taip ir tarnavau, kol man nesuėjo penkiolika metų. Tada tėvukas liepė man eiti laimės ieškoti, kad galėčiau išsimokslinti ir gyventi kaip padorus žmogus. Nežinojau nei kaip ta laimė atrodo, nei kur jos ieškoti ir nežinojau ar ji egzistuoja. Palikau savo gimtąjį kaimą su tėvuku ir motute ir patraukiau tos Laimės ieškoti. Pradžioj paieškos sekės blogai. Atėjau į kažkokį miesteliuką, prašiau ko nors, kad įdarbintų, bet nieks neėmė tokio nušiurusio valkatos. Savaitę taip ir gyvenau. Užėjo noras grįžti pas tėvukus, nors ir laimės nesuradus. Tik gražų rugpjūčio vakarėlį mane paėmė į padėjėjus kažkoks dailidė. Buvau nelabai stropus mokinys, tad dailidei teko su manim vargti. Nieko nežinojau apie tokį darbą. Dailidė man sakė, kad daug jis daug keliausiąs, tad jam pagalbos reik, nes ne visur spėja.Taip ir mokiausi aš keliaudamas. Jau buvo praėję metai ar keli. Buvau nemažai užsidirbęs. Tapau dailidės pasididžiavimu. Tad nusprendžiau, kad taip gerai viską darau, pats tapti tokiu dailide. Pradžioje sekės nelabai. Bet paskui įsibėgėjau. Aš kaip ir senasis dailidė(kuris jau beje buvo miręs) keliavau ir dirbau sunkiai it koks jautis. Susiradau žmoną ir vaikų jinai pagimdė. Turėjau du berniukus ir vieną mergaitę. Atrodo laimę jau buvau suradęs, tad nusprendžiau vaikeliams parodyt jų senelius. Grįžau aš į tėviškės kraštą, mane apniko visi vaikystės prisiminimai ir nežinojau ką tėveliams reikės pasakyt. O sakyt nereikėjo nieko... Pasirodo mano tėvukas ir motutė nuo labai sunkios dalios jau buvo į aukštybes iškeliavę. Apėmė mane kažkoks liūdesys ir ilgesys tėvelių. Dukrele buvo mažutė, tad nelabai suprato ko taip mamutė verkia. O mano sūneliai jau buvo didesni ir irgi gailėjo savo senelių, nors ir nebuvo pamatę jų. Jaučiau naštą, kad mano vaikeliukai taip ir nepasimatė su savo seneliais, tad nusprendžiau jiems kažkaip padėt būt linksmiems it geriems. Mokiau aš savo vaikelius, kad tik savo rankom reikia viską užsidirbt ir savo sūneliui, kuris buvo jau didelis ir ėjo dirbt, nepadėjau nė trupučio.Taip ir gyvenau aš ilgai ir laimingai. Vaikučiai seniai jau buvo išėję į savo šeimas ir pasaulius, mano žmonelė į kapus nuėjo, o aš dabar po tiek metelių su žmonelė kape žemes graibinėju...