Dažnai reikalaujama, kad rašant, apmąstant tam tikrus gyvenimo reiškinius, tekstus, būtų kažkuo remiamasi (omeny turiu citavimą). Nežinau kuo: moksliniais faktais, autoritetingais autoriais ir jų mintimis. Tačiau man kyla natūrali mintis: negi esu šluba, kad turėčiau kažkuo remtis (nepaliaujamai cituoti)?

Taip, savivaldybėje, neišvengiamose biurokratinėse institucijoje, leidžiant potvarkius, priimant sprendimus, yra nuolat kažkuo vadovaujamasi ar remiamasi, dažniausiai įstatymais, jų pataisomis ir kt. Tai natūralu – negali būti atskira valstybė Valstybėje ir diktuoti savo įstatymus, savavališkai veikti. Turi remtis visuotiniais aukščiausių Valstybės institucijų nutarimais.

Čia viskas lyg ir aišku, bet o kaip yra kūryboje? Ir ką mums sako – toks reikalavimas ir kūryboje kažkuo remtis? Vienas iš atsakymų – šitoks reikalavimas literatūrą paverčia specifine sritimi, o iš rašančiojo reikalauja mokslininko ar literatūros tyrinėtojo karūnos. Galbūt taip ir yra. Apie biocheminius procesus arba genų inžineriją gali rašyti tik šios siauros (sudėtingos) srities specialistas. Ar literatūrą galime laikyti specifine, tik išrinktųjų klanui prieinama sritimi?

Man atrodo, kad literatūra pačia plačiausia prasme kaip visi rašytiniai tekstai, priklauso visuotinumo ir laisvės sričiai, ir jos okupuoti negali jokie literatūlogai. Ir atrodo, tai yra labai gerai žinoma, bet – pamirštama. Literatūra yra laisvės ir atvirumo būčiai liudijimas. Žinoma, literatūlogai gali būti, bet literatūloginis tonas ir reikalavimai negali būti absoliutinami. Bet gal žmogaus prigimčiai taip jau būdinga – susiriesti, užsisklęsti, apsibrėžti ir saugoti savo komforto zoną?

Todėl jei žmogus mąsto ar rašo, jam nebūtinai reikia klijuoti filosofo ar rašytojo etiketes. Galbūt jis naudojasi prigimtine teise mąstyti, savitai suvokti pasaulį ir tai išreikšti... Jei tai daro talentingai yra vadinamas menininku. Tada reikėtų klausti – ar kūryba yra specialybė? Deja, ne. Kūrybą apibrėžia talento, pašaukimo ir apsisprendimo faktoriai, taip pat susitaikymas su savimi. Be susitaikymo savimi tokiu, koks esi, ir kam esi pašauktas, bei pasiryžimo atsiduoti savo lemties reikalavimams – belieka užsiiminėti savinaika. Nors ir kaip pozityviai pavyktų nusiteikti, stipriau ar silpniau pasireiškiančių abejonių savimi neišvengia nė vienas.

Man atrodo šita situacija atskleista H. Hesės „Stepių vilke“. Būk tu nors ir šventasis, bet būdamas kitokiu, norėsi save sunaikinti. Į save mes nukreipiame (suprojektuojame) visuomenės žvilgsnį (įsivaizduojamą, sugalvotą ar tikrą). Žiūrėdamas į save kitų akimis, žmogus gali pats save pasmerkti anksčiau nei tai padaro tie vadinamieji kiti (bet jie gali ir nepasmerkti arba pasmerkti, bet ne visi). Žmogui yra būdinga į save žiūrėti kitų akimis, bet susivokti taip pat nėra neįmanoma. Kad vadovaudamasis kitais, niekada niekam neįtiksi, net pats sau. Tai puikiai iliustruoja tokios konservatyvios genties kaip lietuvių, liaudies pasaka „Neįtinka“. Reikėtų pridurti: šiuo atveju ir išmintingos. Darysi taip – kažkam nepatiks, darysi kitaip – neįtiksi kitiems, ir t.t. Vadovautis kitais – tai būti į visas puses mėtomu laiveliu be tikslo ir krypsties. Pasakos moralas: visiems neįtiksi, todėl reikia vadovautis savo protu.

Kas geriau – būti „geru“ kitiems ar sau? Kažkaip tai reikia suderinti, nes nebūti „geru“ sau reiškia ne ką kita – o išduoti save, kiekvieną akimirką išduoti. Ir taip, jog pykina ir pradeda svaigti galva, ir pradedi vemti nuo svetimo ir dvokiančio savęs. Bet tu šypsaisi, linkčioji galvą, tu geras kitiems, bet – suparalyžiuotas ir nekūrybiškas. Nes būti „geru“ kitiems – tai nuolat įtvirtinti kitų egzistuojančias tiesa, milijoną tiesų ir ...nebūti. Bet nepaverskime šito atsainia egocentrizmo puota, nes kita pusė sako – reikia būti geru be kabučių, reikia pamiršti, ir kartais – atsižadėti savęs...

Artėjame prie subjektyvumo-objektyvumo takoskyros. Kas ir kiek yra objektyvu yra labiau abejotina nei subjektyvios tiesos. Man objektyviausia yra gamta: medžiai, upė, žolės, pievos gėlės, debesys, vėjas, daubos ir kalneliai, ankstyvą pavasarį pražydusi šalpusnio saulytė... Aš tikiu jais, jie man yra objektyviai. Tik jokių formulių. O visokių faktų ir tiesų objektyvumas kartais man atrodo labai abejotinas: tiesiog ideologinių klikų reikalas. Todėl aš labiau tikiu subjektyvumu. Subjektyvus santykis su pasauliu man atrodo vienintelis įmanomas, norinčiam autentiškai gyventi. Ir vienintelis tikras bei teisingas. Ir įdomus. O visa kita susikalbėjimo ir tolerancijos reikalas.

Į ką galima remtis, siekiant autentiškai pažinti ir išreikšti pasaulį? Žinoma, yra orientyrai. Ieškoma autoritetų ir įžvalgų. Bet joks autoritetas negali atsakyti į visus klausimus, nes nėra žmogaus, kuris viską žinotų. Todėl autoritetą kartais tenka „nubraukti“ ir žengti tolyn. Bet viskas vyksta intuityviai ar sąmoningai, yra itin asmeniška. Rėmimasis, nuorodos gali būti, bet jos turi būti organiškos, išieškotos, išsiilgėtos, išnešiotos, jos tekste turi sproginėte sproginėti. Tačiau negalima iš žmogaus reikalauti, kad jis kažkuo remtųsi, jei pats visai sėkmingai stovi ant savo kojų.

Atrodo, kad rėmimasis žymių žmonių mintimis, moksliniais terminais ir t.t. ir pan. turi įtakos socialiniam vertinimui. Pasirėmęs atrodai šaunesnis, patikimesnis ir solidesnis. Turėti reikalų su asmeniu, kuris kažkuo remiasi, visuomet yra saugiau. Jo kūrinys stovi ant nenuverčiamų  ir visuotinai pripažintų tiesų pjedestalo. Būdami kartu mes visada galėsime švytėti teisumo aureolėmis. Toks žmogus stovi ne ant savo kojų surastoje žemėje, o ant visuotinai pripažintų tiesų marmurinio pagrindo. Tai irgi nėra blogai. Ir kartais basomis tenka labai ilgai šalti ant to marmuro, kol išeini į savo žemę, dažnai – autentiškai suvoki dalelę marmurinio pagrindo tiesų...

Reikia pažymėti, jog reikalavimas kažkuo remtis nurodo ne į spontanišką, aistringą, būsenomis ar emocijomis paremtą santykį su tikrove-tekstu, o labiau į mokslinį, pagrįstą, apgalvotą, neskubų. Abu šie santykiai nėra kuo nors blogi, jie tiesiog yra, ir turi teisę būti. Kaip nebūtų keista, dažnai jie nėra atskiri, o yra persilieję, susimaišę, ir taip išgaunama daugybė atspalvių.

Laisvės lauke siekiama individualaus santykio. Visur, kur pažvelgiame, mes randame tarpininkus. Visada kažkas atsistos tarp mūsų ir tikrovės. Net tarp Dievo ir manęs būtinai turi stovėti bažnyčia ir kunigo ausis. Mes niekaip negalime išeiti į atvirą ir nereglamentuojamą akistatą su daiktais, reiškiniais, tikrovės realijomis. Kažkas visada turi atsistoti tarp manęs ir pasaulio (tikrovės, teksto ar Dievo). Tai net pageidautina. Suprantu, kad galbūt taip saugiau. Galbūt taip net reikia. Institucionalizuotis. Apsitverti tvora.

Bet visuomet atsiranda tokių, kurie nori prasibrauti pro tą tvorą, kurie yra drąsūs ir laisvi, kurie klausia ir abejoja visuotinai nusistovėjusiomis tiesomis ar net religinėmis doktrinomis. Geriau jau niekada jie negrįžtų į mūsų aptvarą. Klausiantys yra silpnesniojo pozicijoje: jiems reikalingi žmonės, o jie patys žmonėms – nelabai, jei žiūrėsime pragmatišku žvilgsniu. Tiesa, jie labai reikalingi vieni kitiems.

Klausimas – ar žmonės, kurie remiasi vien savo patirtimi, subjektyviu suvokimu, nutraukia kultūrinę tradiciją, atsiduria niekur, ar priešingai, sugebėdami pažvelgti kitaip ir ieškodami naujų požiūrio taškų – tą kultūrinę tradiciją yra pajėgūs atnaujinti, įlieti šviežio oro, kas yra vadinama transcendencijos ugnimi? Tiesa, atsidurti niekur beveik neįmanoma, nes nė vienas žmogus neišvengia organiškų jungčių su kalba, kuri ir perduoda visą daugiasluoksnį kultūrinį paveldą, tarp kurių ir mito patirtį, kuri, mano manymu, yra viena giliausių įmanomų žmogiškųjų patirčių. Be abejo, čia daugiau klausimų nei atsakymų... Nepažabojamų klausimų.