Vėjas kedeno mano plunksnas, o mano širdis vis nerimo, nes tuoj pamatys savo kraštą. Jau baigėsi žiema ir atėjo pavasaris. Visi paukščiai grįžo į savo lizdus, į savo gimtus namus. Štai dabar ir aš pasidaviau gimtinės jausmui ir skridau kaip galėdamas greičiau.Bet išvydau visai ką kitą...
Kur anksčiau buvo daug medžių, stovėjo daug namų. Mano lizdo medis buvo šakotas, o dabar tik vienas kamienas. Kur tyvuliavo mano maisto šaltinis-kūdra, stovėjo kažkoks pastatas. Ir tai įvyko tik per vieną žiemą...
Nusileidau ant savo lizdo. Reikėjo susirasti pačią ir išperėt vaikus. Aplink tai pat čiulbėjo , ulbėjo ir klykavo visokie paukščiai. Pamačiau kelis gandrus. Greitai susiradau žmonelę ir ji išperėjo vaikučių. Pavadinome juos taip-Tikis, Mikis, Rikis, Dikis ir Vikis. Deja, bet jiems teko augti nemaloniai. Mūsų šeimą dažnai apguldavo vaikai. Jie vis šūkčiodavo kažką. Visą dieną nors pora vaikų stebėdavo mus. Susirasti valgyti buvo sunku. Turėjau daug skristi , kol atrasdavau varlių. Dažnai lesdavome kas tik būdavo arti. Kartais kiemuose rūkdavo dūmai. Vienas piktas žmogus net bandė mus nušauti. Tikis krito nuo to baisaus garso...
Keliai šalia mūsų darėsi vis didesni. Mašinos važinėdavo ir teršdavo orą. Dažnai prie mūsų medžio kamieno naktį ateidavo daug žmonių ir pradėdavo rūkyti ir gerti. Kartą mes vos neužsidegėme nuo nuorūkos. Vienam kieme buvo toks šuo, kuris ant mūsų vis lodavo ir taip prikeldavo kitus šunis, o tie irgi skalydavo ant mūsų. Aš ir mano pačia, kad tik mūsų atžalos užmigtų, darydavom viską kas tik buvo įmanoma.
Prie mūsų lizdo įsirengė „teršalų namai“. Pragaro mašinos su kuriom keliaudavo žmonės, ten vis atvažiuodavo, prisipildavo dvokiančio skysčio ir išvažiuodavo. Kartą pasipylė tas dvokiantis skystis ir kilo gaisras. Sudegė daug medžių ir krūmų, bet mūsų per stebuklą liko sveikas.
Mūsų mažyliai po mažu pradėjo skraidyti. Dažnai jie lenktyniaudavo.Tik vienas Vikis pasiklausdavo ar reikia kokios nors pagalbos, bet mes liepdavom jam eiti žaisti. Kai mano ir mano žmonos mažyliai skraidydavo, tie įkyrūs vaikai mesdavo viską kas pakliūna po ranka. Tie žmonių vaikai galvodavo ,kad tai gera pramoga ir ,kad mes esam bejausmiai daiktai. Mikiui tie kliuvo įvairių daiktų, kad jis susižeidęs sparną krito žemėn ir buvo pagaliais užbadytas tų vaikiščių. Dabar mūsų buvo tik penki-trys vaikai ir aš su žmona. Greitai reikėjo išskristi į pietus, tad pradėjau pasakot mažyliams kas ten ir kaip ten bus. Kartais tas pačias istorijas pasakodavau kelis kartus, kol mažyliai pagaliau užmigdavo. Taip gyvenome kol neatėjo Ruduo. Lapai pasidarė įvairiaspalviai ir tyliai leidosi ant žemės. Įkyrūs vaikai retai tepasirodydavo arti mūsų. Jaučiau, kad vėl pajusiu vėjo greitumą. Žinojau, kad tai bus pirmoji kelionė mano mažiesiems gandriukams. Rikis vieną kartą neatsargiai pasekė savo brolio Tikio pėdomis-jį nušovė pikti žmonės. Dikis ir Vikis tik laukė kada galės išskristi iš čia ir kur šilta pamatyti kitus mažus gandriukus.
Jau buvo laikas išskristi, tad visi susirinkome ir aš dar kartelį vaikams viską trumpai papasakojau. Juos kartais tekdavo sudrausminti nes jie kartais tik žvilgčiodavo į dangaus mėlį. Pakėlėme sparnus ,atsispyrėme ir pakilome į beribį dangų.Netrukus prisijungėme prie kitų gandrų ir skridome virš didžiulių miestų.Greitai palikome savo šalį.
Tas gandras sau pasakė daugiau niekada ten negrįžti, bet atėjus pavasariui jis ir vėl parskrido į tą pačią vietą...