Ant tėvo gryčios nugriautos
Burkuoja atminties karveliai.
Takai vingiuoja prie trobos,
Bijūnai skleidžiasi daržely.

Seniai nebėr senos pirties,
Ir žilos eglės nebeošia,
Tik girnapusė nuo svirties
Paversmėj sėdi atsilošus.

O viršum lauko, kur troba
Kelių kartų vaikus globojo,
Pakyla dūmai kai kada
Ir retkarčiais kažkas pamoja...

Paskui vėl sušlama žolė,
Pridengus praeitį miglotą,
Kol naktį krintanti žvaigždė
Man pažeria sapnų spalvotų.