Sėdėjau už tavęs krištolinėj ložėj, bet buvau visai visai šalia,
Karštas alsavimas, kiekvienas pergalingas žvilgsnis vėl ir vėl,
Kai atsisukdavai, pamerkdavai jaudinančiai akim, kai
Akim bučiuodavai deimantais nusėtus mano pečius,
Kai slėpdavaus už akinių, kad nepastebėtum aistringo
Raudonio tiek mano skruostų, tiek atlošo aksomo.
Juk žodžių žaismas suvedė mus, kad gyventumėm
Prisiminimais didingų dienų, taurių gėrimų nektaro,
Kad lauktumėm nekalto, tyčia netikėto, perdėm rafinuoto
Susitikimo tamsioj salėj, sausakimšoj didžių praeities žmonių,
Kad niekas nepastebėtų, kaip žiūrim, kad niekas neįtartų,
Ką reiškia prisilietimas dviejų vienišų žmonių.