Valandėlė po
Juk būt numirėliu dažnai puiku –
nerūpi vazos, banaliais žiedais kaišytos,
ir pasipuošti daug lengviau krūmu dygiu –
dėl išrautų nakčia nepuola tetos vytis.
Gali sau skriet virš pelkių, kapinių sausų –
pavasariais tikrai neverksim.
Juk žemei meldžiamės – gyvent gražu,
kai šiaurėj staugia senas šaltis.
Tavęs numirus laukia tvirtos dienos,
apkaltos plienu – laiko nesigaili kiti.
Nugriauti jų nepajėgia net eilės,
ir prie jų kojų rimdamas guli.