3 skyrius. Jie ateina!


Lofrindas melavo.
Jis nesugrįžo ryte, kaip buvo žadėjęs.
O ne - senis aplankė Saiką prabėgus vos trims valandoms po to, kai šis, sieloje baigęs didžiausią savo gyvenimo mūšį, palaimingai nėrė į miego ežerą.
Lofrindas įsiveržė į mažą trobelę nelyginant uraganas ir iškart puolė link miegamojo. Tai jau nebuvo tas ramus paslaptingas žmogus, Saiko sutiktas vakare. Veikiau kažkokios neapsakomos baimės įsikūnijimas: akyse įšalo paklaikęs žvilgsnis, ant skruostų žibėjo daugybė prakaito lašelių, kvėpavo senis taip, lyg neseniai būtų sulakstęs iki pasaulio krašto ir atgal.
Nieko nelaukęs Lofrindas šoko prie lovos, tada, pamatęs ten miegantį vaikiną, griebė jį už pečių ir ėmė smarkiai purtyti.
- Kelkis! Kelkis, Saikai! Turim didelių rūpesčių, – šaukė jis.
Saikui, kaip ir kiekvienam netikėtai pažadintam, prireikė geros minutės nubrėžti ribai tarp sapno bei realybės ir prisiminti, kas gi galėtų būti tas pamišimo apimtas keistuolis virš jo.
- A, čia jūs, - pagaliau tingiai nusižiovavo berniukas. - Dabar nak...
- Nesvarbu, - pertraukė Lofrindas. – reikia sprukti. Jie jau arti.
- Kas? – Vaikinas įsmeigė į senuką smalsų žvilgsnį. Tačiau tas tik pakratė galvą:
- Vėliau papasakosiu. Skubiai ruoškis, nes šiuo metu ant kortos stovi mūsų gyvybės.
„Jis visai nieko neaiškina. Tik „vėliau“ ir „vėliau“, “- pagalvojo Saikas. -„ Kodėl jis taip nerimauja? Dievaži, nenuspėjamas žmogus. “ Ir nors jaunuolis nežinojo, nei kas tie „jie“, nei koks pavojus gresia, tačiau iš Lofrindo akių net kvailas suprastų, jog pavojus nemažas, o „jie“ toli gražu nėra vaikystės draugai. Tas išsigandęs senio veidas akimirksniu išsisklaidė miego likučius - Saikas pašoko ir griebė drabužius.
- Greičiau, greičiau! - vis ragino Lofrindas ir staiga prislopino balsą. – Greičiau ir tyliau. Priešai turi jautrią klausą.
„A, tai štai kas – priešai, “- Saikas net sudrebėjo besimaudamas vyžes. – „Nieko sau! Jeigu šis žmogus nemeluoja, tai klimpstu į pavojingą balą. “
„Galbūt net į mirtiną. “
Nuo tokių minčių plaukai stojosi piestu.
- Šok pro langą, - sušnibždėjo Lofrindas, vos Saikas baigė rengtis. Sumišusiam ūkininkui toks pasiūlymas pasirodė ne tik netikėtas, bet ir nutrūktgalviškas.
- O durys? – suvebleno jis.
- Aš išžvalgiau apylinkes, - paaiškino Lofrindas. – Durys per daug gerai matomos net iš kilometrinio atstumo. Tuo tarpu langas žvelgia į mišką. Iš ten grėsmė mažesnė.
Saikas dar norėjo šio to pasidomėti, nes silpnai gaudėsi visoje šitoje „painiavoje“ (tinkamesnio žodžio padėčiai nusakyti vaikinukas nerado), tačiau Lofrindas, it nuspėjęs būsimus klausimus, berniuką užčiaupė žodžiais:
- Dar ne laikas. Šiuo metu išsigelbėjimas svarbesnis už proto alkį. O dabar – sprunkame lauk!
- Gerai, - sutiko ūkininkas, o pats pagalvojo: „Na, jis ir vėl nenori išsiduoti. Lyg mano galva būtų koks buteliukas, kurį visad geriau palikti tuščią. “
Lofrindas įsibėgėjo ir, šuoliu įveikęs atdarą langą, padarė stulbinantį kūlverstį ore. Paskui minkštai kojomis nusileido ant žemės. Saikui nukaro žandikaulis. Akimirkai berniukas užmiršo ir neaiškius pavojus, ir savo „proto alkį“ – viską užtemdė didžiulis susižavėjimas Lofrindu. „Na ir senis, “ – nusistebėjo mintyse. - „išdarinėja triukus, kurių jaunas pavydėtų. O gal man vaidenasi? “
Tačiau vidinis balsas tikino, jog akys tikrai neapgavo.
„Tai ne iliuzija. Ir šis senis nepaprastas- man atrodo, kad jo viduje kažkas... kažkas švyti.“
- Pirmyn, Saikai, - ragino Lofridas pro langą. – Rašytinio kvietimo nebus.
Berniukas atsipeikėjo ir, laikydamasis už palangės, nerangiai išlipo laukan.
- Hmmmm... - nutęsė Lofrindas, nerimastingai žvalgydamasis aplinkui. – Matai tuos agrastų krūmus miško pakrašty?
Saikas linktelėjo.
- Mus ir juos skiria apie dvidešimt metrų. Kai suskaičiuosiu iki trijų, bėk tenai ir slėpkis. Lėk taip, lyg tave vytųsi įsiutusi meška. Na, pradedu. Vienas... du... trys!
Saikas nurūko pirmyn. Nors ir skuosdamas iš visų jėgų, skriete skriejančio senuko nesugebėjo aplenkti: kai pats atsidūrė pusiaukelėje, Lofrindas jau tūpėjo patikimai slepiamas krūmų.
Pagaliau ir uždusęs berniukas pasiekė agrastus, juos peršoko ir smuko prie Lofrindo. Sunkiai alsuodamas atsisėdo šalia ir pasistengė prislopinti alsavimą.
- Jūs... jūs be galo greitas, - tarė.
- Tsss. Kalbėk tyliau, - sudraudė Lofrindas.
Saikas atsiduso. Įvertinęs slėptuvę, turėjo sau pripažinti, jog vieta pasirinkta labai taikliai: šis augalas iš tikrųjų puikiai dengė du sustingusius bėglius – keistą senį sunerimusiu veidu ir jauną sutrikusį ūkininką. Už tankių agrastų jų siluetai susiliejo su naktimi, tapo vienais iš tūkstančio jos šešėlių, kurių menką judesį galėjai palaikyti tiesiog vėjelio lenkiamo krūmo siūbavimu. Tuo tarpu žvelgiant pro tarpus tarp plonyčių šakelių, troba ir nemažas plotas aplinkui matėsi kaip ant delno. Tiesa, tamsa vis dėlto darė savo – kontūrai buvo neryškus, o detalės grimzdo bendroje juodumoje.
Lofrindas ilgokai tylėjo, o išsigandęs Saikas neišdrįso nutraukti šios tylos. Jam panašūs naktiniai nuotykiai buvo didžiulė naujiena – visą esybę persmelkė neramus laukimas, galvoje nardė įvairūs klausimai, o protas pulkais gimdė skirtingus spėjimus. „Lofrindas, matyt, perlenkė lazdą, “- po kurio laiko už krūmų tupintį Saiką ėmė kankinti abejonės. -„Pastebėjo mešką ar vilką, palaikė velnias žino kuo... Arba šiaip nusprendė surengti nedidelę avantiūrą ir įtraukti mane. Kas ten jį supaisys? Tikrai ne aš. O Dangau, ar jis apskritai paaiškins ką nors?.. “
Ir staiga Saikas suvokė, jog senukas teisus ir spėjimai, iki šiol skambėję šiek tiek absurdiškai, ne iš piršto laužti. Jaunuolis tiesiog pajuto – kažkas artėja. Į širdį, plasnodamas tamsiais baimės sparnais, įlėkė jo didenybė siaubas. Jis ėmė suktis aplinkui, keldamas visiškai nepaaiškinamą, bet įtikinantį viesulą, o šis vis didėjo... didėjo..
„Dangau, kas man vyksta? Nujaučiu atslenkant kažką labai negero. Bet kodėl?“ – sumišęs Saikas pasitrynė kaktą, apibertą mažyčiais prakaito kristalėliais
- Jie ateina, - vos girdimai šnypštelėjo Lofrindas.
- Kas jie? Aš nieko nepastebiu, - pabūgusio Saiko kuždėjimas pasirodė toks tylus, jog jaunuolis abejojo, ar senio ausis kas pasiekė. Bet Lofrindas išgirdo.
- Aš irgi... kol kas.
- Tai iš kur žinote?
- Jaučiu, - metė Lofrindas tokiu balsu, lyg tai būtų įprasčiausias dalykas. Vaikinas įtariai jį nužvelgė.
„Puiku, Saikai, čia, matyt, kažkoks šamanas... Ha, bet juk šito negali būti. Juk tai tik pasakų pramanas! O gal ne?.. Po galais, žinoma, pramanas! Tačiau.. Juk aš irgi kažką juntu, ar ne?.. “- galvoje blaškėsi prieštaringos mintys.
- Štai jie! – ūmai tarė Lofrindas ir linktelėjo galva, rodydamas į priekį.
Iš pradžių vaikinas nieko neįžvelgė - tamsu nors į akį durk. Žinoma, tas juodžiausias didelis daiktas priekyje - troba. Šalia keli krūmokšniai, labai neryškūs, susilieję su naktimi. Kreivė horizonte – miškas. Tačiau kas dar? Daugiau juk nieko nesimatė.
Saikas įsižiūrėjo...
Stipriau.
Ir išvydo.
Priekyje, prie namelio, vaikščiojo neregėtos būtybės. Trys nežmoniškai aukšti, („du, du su puse, “- spėliojo Saikas ir pajuto, kaip oda šiurpsta), neaiškūs pavidalai. Jie iš lėto sukosi apie trobą, tai priartėdami prie jos, tai nutoldami, bet vis nesustodami – it trys gigantiški krankliai, skraidantys apie dvesiantį gyvūną.
„Baimė! Skausmas! Mirtis! “
Dabar vaikinas nė neabejojo – tai šitie padarai kažkokiu stebuklingu būdu spinduliavo siaubą. Tai jie, dar jų pačių nepastebėjus, jau dusindavo šiurpo tvaiku - jis smigdavo į sielą iki pat jos gelmių ir styrodavo ten nelyginant nuodais sutepta strėlė. Galėjai užsimerkti ir padarų nematyti, galėjai nežinoti, kas jie tokie, tačiau jų kvapas bet kokiu atveju pasiekdavo tave.
Siaubingos baimės apimtas ūkininkas tik po kurio laiko suprato ateivius vilkint ne ką kitą, o juodus apsiaustus su gobtuvais. Tačiau kokie tai buvo apsiaustai! Saikas visad įsivaizdavo, jog apsiaustas turi apgaubti kūną, nuliedamas vientisą figūrą. Tuo tarpu šitie bangavo ore lyg medūzos vandeny – daugybė jų skvernų sukosi pagauti lengvo vėjo, kurdami šimtus įvairiausių kraupių pavidalų. Štai kodėl atėjūnai veikiau priminė nakties vaiduoklius, o ne padarus, turinčius realų kūną.
- Kas... jie? – tyliai sudejavo Saikas.
- Viena iš tų didžiojo pasaulio negandų, apie kurias tau vakar šnekėjau, - atsiliepė Lofrindas, neatitraukdamas žvilgsnio nuo pamėklių. - Siaubūnai koščėjai, - pridūrė po kurio laiko.
- Koščėjai... – nevalingai pakartojo pakraupęs Saikas.
- Taip, Saikai, koščėjai, - Lofrindas liūdnai atsiduso. – Dabar prieš save matai mirties įsikūnijimus ir didžiausius jos skleidėjus. Pražūtį nešanti jėga; juodas varnas, plieno snapu daužantis Didįjį pasaulį – šie monstrai džiaugsmą mato ten, kur kitas išvysta savo pabaigą.
- Tai, jie ir yra...
- Jie ir yra priešai, Saikai. Ir ne bet kokie. Geriausi žudikai. Žinok: jei koščėjus turi kažką nužudyti, jis nenusiramins tol, kol kruvinas aukos kūnas atsidurs jam prie kojų. Jis vysis taikinį per kalnus, miestus, pievas ir jo maniakiška aistra mirčiai visad suteiks naujų jėgų kruvinam reikalui užbaigti.
Lofrindas pritilo. „O Dangau, nejaugi tai vyksta iš tikrųjų? Aš tupiu krūmuose, per keletą žingsnių nuo monstrų gaujos, kuri gatava man žarnas paleisti? “- sieloje aimanavo Saikas. – „Monstrai?! Bet tai neįmanoma. Tai negali būti realybė! “
Tačiau šalia tokių minčių atsirado kitos – prieštaringesnės ir įtikinamesnės: „Ko nori, vaikeli? Juk visą gyvenimą praleidai mažam kaimelyje, tarp daržovių. Iš kur tu gali žinoti, kas yra realybė? Užuot panikavęs geriau susitvardyk – padės. “
O pamėklės vis judėjo...
- Bet jie vejasi tave, juk taip? – paklausė berniukas senelio.
- Taip, - tarė Lofrindas. – Ir dabar mano mus esant tavo namuke. Laukia, kol išlįsim, kad galėtų pribaigt. Tiesą sakant, nesitikėjau, jog atseks iki čia. Pasistengiau gerokai sumėtyti pėdas. Galvojau, kad būsiu palikęs tuos niekšus toli už nugaros. Tačiau nuvertinau juos. Mat grobuonis visad jaučia šviežią kraują. O trokštamas kraujas turi aitriausią kvapą.
Tuo tarpu pabaisos toliau suko ratus apie trobesius. Jos žengė viena po kitos, be jokio garso, plasnodamos tamsiais apsiaustais. Saikas pradėjo įžiūrėti kažin kokius raudonus švytinčius taškus po gaubtuvais. „Kas tai galėtų būti? Akys? Tuomet kodėl anksčiau jų nepastebėjau? “- mąstė vaikinas.
- Keista, - netikėtai sušnabždėjo Lofrindas. – Kodėl jų – tik keturi? Pradžioje mane persekiojo dešimt. Per savo ilgą kelią du vargais negalais sugebėjau nukauti, kai tie atsiskyrė nuo būrio. Dar vienai nukirtau ranką. Nuo tol pabaisos bando laikytis kartu – kovoje su manimi jiems tai bene svarbiausia. Bet čia įžvelgiu tik keturis. Hm, kurgi kiti?
- Keturi? – apstulbo berniukas. – Aš asmeniškai matau tik tris.
- Vadinasi, nematai svarbiausiojo, - karčiai šyptelėjo Lofrindas. – Jo, kuris stovi už trobos ir, galima sakyti, vadovauja šiam mirties paradui... Ehei - aš jį jaučiu kaip niekad aiškiai. Maža to, jis netgi nustelbia kitus savo tamsa ... Tai siaubūnas Kserkas, Nekviestasis Budelis.
- Aš... nesuprantu, - Saikas nunarino galvą. Jaunuolis buvo ne tik mirtinai išsigandęs, bet ir siaubingai sutrikęs. Nauji vardai, naujos būtybės – viskas per greitai. O jis pats dar beveik nieko nežino, juk taip?
- Jeigu tikrai nori, galiu tau apie jį šiek tiek papasakoti, - tarė Lofrindas ir iš lėto prislinko arčiau vaikino, kad šiam geriau girdėtųsi. – Šie padarai... kiekvienas jų turi ginklą po apsiaustu. Pasitaiko įvairių, bet dažniausiai tai esti šaška...
- Šaška? – Saikui tai buvo toks pat naujas žodis, kaip ir „koščėjus“.
- Dvivingis kardas, nuo senų laikų naudojamas visam Didžiajam pasauly, - aiškino Lofrindas. - Gera šaška – lengva, žvitri, jos ašmenys perskrodžia kone kiekvieną kliūtį, - Lofrindas žvilgtelėjo į Saiką. – Tačiau jei nori tokią turėti, teks nemažai atlikti: maišyti geležį, varį ir dar kokius penkis metalus su anglimi, beje, tikslai žinant jų būsimą santykį , vėliau kas minutę tikrinti temperatūrą. Kalti kruopščiai bei ilgai ir teisingai šlifuoti. Su tokia šaška nesunkiai ir plieną perkirsi. Tačiau dažniausiai jos kirčiai bei dūriai skirta ne jam. Rankoje, valdomoje tyros bei teisingos širdies, ginklas gali virsti gynybos įrankiu ir silpnųjų užtarėju. Bet koščėjų šaškos kitokios - jos gimė Blogyje ir buvo juo šventintos. Jų ašmenys turėjo maudytis kraujyje bei nešti mirtį. Jau, rodos, minėjau, kad šitie koščėjai – žudikai iš Didžiojo pasaulio. Jie siunčiami susidoroti vien su sunkiausiai pasiekiamais, svarbiausiaisiais ir galingiausiais tamsybių priešais. Kartais... Sakau „kartais“, norėdamas pasakyti „retai“... taigi, kartais būsimos aukos apsigindavo ir nukaudavo jų atsiųstą pabaisą. Bet tada...
Lofrindas atsiduo ir tęsė:
- ... tada atsirado vienas koščėjus – Kserkas – tikras Gėrio prakeiksmas, kurio dar nieks nesugebėjo nugalėti. Jo šaškos valdymo greitis ir meistriškumas buvo neprilygstamas – padaras galėjo išsitraukti ginklą ir kirsti mirtiną kirtį vos per ketvirtį akimirkos – o tu net judesio nespėtum pastebėt. Deja, daugeliui jo aukų to vieno kirčio ir pakakdavo. Kitos neišsilaikydavo dvikovoje ilgiau nei penkias minutes. Taikinys po taikinio, mirtis po mirties – ir tas niekšas liūdnai išgarsėjo Didžiajam pasauly: netgi gavo Nekviestojo Budelio ir Keturių Kryžių pravardes. Tai buvo, yra ir bus negailestingiausias žudikas. Kažin ar kas galėtų suskaičiuoti, kiek sielų paliko kūnus po šaškos Rizanės kirčių?
- Rizanė? Dar ir kažkokia Rizanė? – paklausė Saikas drebančiu balsu. Kuo aiškiau berniuko protas suvokdavo, kur jis pakliuvo, tuo didesnis siaubas apimdavo.
- Legendinė šaška Rizanė, - tarė Lofrindas tyliu balsu ir nebuvo aišku, ar jis šneka Saikui, ar sau, ar tiesiog siunčia tylius žodžius į naktį, bandydamas jais nuvyti šiurpą. – Siaubūno Kserko šaška. Užaštrinta iš abiejų pusių. Vien tam, kad bet kokių atveju dovanotų vien mirtį ir niekada nepaliktų nė lašelio vilties gyvenimui. Ir keturi kryžiai ant jos pragaištingų ašmenų...
- No ti ohoniel vsakri! - ūmai, pertraukdamas Lofrindą, iš už trobelės pasigirdo siaubingas balsas. Jo kraupus ledinis skambesys taip išgąsdino Saiką, jog šis smarkokai krūptelėjo ir vos susitvardė nesurikęs.
- Tai Nekviestasis Budelis, - tarė senukas ir suraukė antakius.
- O Dangau, - sudejavo vaikinas, pajutęs, jog tuoj pradės kūkčioti.
- Mi kort honiel, Lofrindu, - dar kartą pasigirdo šiurpusis balsas.
- Ne ne, tik ne tai, - it maldaudamas sušnabždėjo Lofrindas. Saikas pažvelgė į jį paklaikusiu klausiančiu žvilgsniu: „Tu supranti, ką jis sako? Kažką siaubingą, ar ne? “ Senelis pasižiūrėjo jaunuoliui į akis ir tarė:
- Saikai, tie niekšai savo primityviais tamsiaisiais kerais bandys kurti ugnį. Kaipgi galėjau būt toks kvailas, kad tik dabar supratau, kas per ritualą jie atliko sukdamiesi ratais aplinkui? Siaubūnas Kserkas mano, jog aš viduje ir nori, kad išlįsčiau kaip pasigailėjimo verta žiurkė. Tada žudikas ir nudėsiąs mane.
- Jie pleškins trobą? – ūkininko vyzdžiai išsiplėtė. Netekti būsto jam visad atrodė antroji nelaimė po mirties. - Nejaugi?..
Pššš – kažkas sušnypštė priekyje ir staiga visas Saiko namas užsiliepsnojo. Užsiliepsnojo taip greitai ir taip ryškiai, jog, atrodo, prieš tai buvo aplietas degiu skysčiu. Raudoni ugnies liežuviai raižė viską: sienas, stogą, duris. Jie skverbėsi į vidų pro langus ir kitas ertmes, ketindami ten surengti savo baisią, viską naikinančią puotą.
- Mano namas... mano namas... – bejėgiškai vebleno Saikas. Štai ta mažutė jauki trobelė, kur jis praleido visą savo gyvenimą, – štai ji dega nenumaldoma ugnimi, štai raudonos bangos skandina ją, pačios kildamos į nakties dangų.
„Ar žinai, ką tai reiškia? “
„Praeitis... žlugo... “
„Bet ar pameni, ką nusprendei šią naktį? “
„Aš netgi... nežinau... “
„Atsimink savo apsisprendimą. “
„Aš nenoriu... “
„ATSIMINK!!! “
Saikas griebėsi už galvos ir tyliai sukūkčiojo. Lofrindas atsuko į jį savo susirūpinusi veidą ir netikėtai esamą jo išraišką nežinia kodėl pakeitė ta linksma geraširdiška šypsena, vakar vakare šildžiusi ne mažiau už jaukią krosnies liepsną.
- Saikai, aš žinau, apie ką tu mąstai, - pasakė senukas.
- Ir aš žinau, ir aš žinau, - Saikas iš lėto paleido savo galvą ir uždėjo drebančias rankas ant kelių. Paskui silpnai šyptelėjo, o jo ašaromis pasruvusiose akyse atsispindėjo griūvančio namelio – viso jo praeito gyvenimo – vaizdas.
Ir tada jis padarė tai, ko mažiausiai tikėjosi pats iš savęs – jis nusijuokė.
Buvęs daržovių augintojas, savo liūdnas dienas praleidęs prie ūkio, kentęs įžeidinėjimus bei pažeminimą, o dabar tiesiog Saikas, tik truputį pasikeitęs, nusijuokė ir tarė:
- Aš eisiu su tavimi, Lofrindai.
Degantis namelis, siaubas, koščėjai ir jų žiaurusis vadas siaubūnas Kserkas nusklendė kažkur toli toli. Galbūt vėliau jie sugrįš, nutvieksti dar šiurpesnės šviesos, bet šiuo metu jie visiškai išnyko. Liko tik dvi sielos – sūnaus bei tėvo. Mylinčios ir suprantančios viena kitą.
- Puiku, - senasis Lofrindas pamerkė akį. – Tada eime.