Nusivedė kartą verslininkas sūnus seną tėvą į vieną geriausių Vilniaus restoranų.
    Užsakė Lašišos kepsnį.
    Sumokėjo krūvą pinigų ir paklausė:
   – Nu kaip, Tėvai, ar skanu buvo?

   – Nežnau, sūneli, – atsakė Jonas, – bet šitų trijų raudonsilkės gabalukų užkandzis nepaarsi ir nepaakėsi. Geriau jau aš lašinių su cibuliu. O tų kruvukį pinigucių, kur tynai palikai, možnėjo mano sosiedo – žinai to Antano, kur užpernai kreizas rankų nupjovė, o žmona Angelė jau cik ant patalo guli, vaikuciam atiduoc. O tai ciej jau ne rozų nei lašinių, nei apsirengc kuo mokyklon neturėjo.

    Gėda pasidarė sūnui verslininkui (tik va niekas nežino, ar jis suprato, kad tas jausmas gėda vadinamas?)
    Tai nevažiavo jis nei pas Antaną, nei pas jo vaikus, nei pas savo tėvą daugiau.
    Tiesa, vos nepamiršau, vieną kartą buvo dar – per laidotuves. Su pačiu didžiausiu vainiku, kokį tik Vilniuj rast buvo galima.