Vėjas siautė negailestingai. Reikėjo apsivynioti šaliku kiek tik galėjai. Robinas žingsniavo už manęs. Visų priekyje ėjo Jutas (tikrai keistas vardas). Tai tokia kompanija ėjo vidury miesto centro, kai net pats ištvermingiausias (ar šilčiausiai apsirengęs) nebūtų patvarus tokiam Vėjui.
-Kiek liko iki stoties?-paklausė Jutas. Su juo mes buvome susipažinę visai neseniai. Šiaip Jutas (kai nesupyksta) visai malonus ir geras vaikinas.
-Iš kur aš galiu tai žinoti? - susiraukė Robinas. - Juk mes svetimame mieste.
-Nereikėjo mums išeit iš traukinio... - sumurmėjo Jutas.
-Ką sakei? - paklausiau.
-Sakiau, kad traukiny labai šilta, - Jutas dar labiau susisupo į striukę.
-Aha, - pritarė Robinas.
-Nekalbėkit, o žingsniuokit greičiau, -i štariau.
-Bebe... - nusiviepė Robis.
Vėjas ir toliau siautėjo negailestingai. Tikrai, mums reikėjo pasilikt traukiny. Bet mūsų mažytei grupelei parūpo apžiūrėti mažą miestą. Ir dėl tokio kvailo sprendimo, teko šalti.
Vėjas pūtė tiesiai man į veidą.
-Vėjau, netaršyk mano plaukų, - tariau.
-Galvoji jis tave girdi? - suprunkštė Robinas.
-Kai reikės išgirs,-atsidusau.
Greitai virš mūsų iškilo stotis.Palaimintoji stotis(bent jau mums taip atrodė).
-Pirmyn, - šuktelėjo Jutas parodęs į vieno traukino vagoną.
-Pirmyn, - nukūriau aš su Robiu.
Nors traukinyje irgi buvo šalta, vis dėl to tai buvo mums gerai. Įsitaisėme savo vietose. Pro langą vis dar švilpavo vėjas. Atsidusome lengvai. Traukinys pajudėjo. Pradžioje jis slinko lėtai, bet paskui įsibėgėjo. Greitai pralėkėme tą mažą miestą (gal labiau tiktų miestelį).
-Kur toliau? - paklausė Jutas.
-Mes einam ten kur akys užmato, - duetu atsakiau aš su Robinu.
Jutas žvilgtelėjo pro langą. Staiga nusijuokė.
-Dabar rūkas, tad jūs turėtumėte stovėti vietoj.
Robinas nusišypsojo. Tai jis paėmė Jutą kartu su mumis. Ir tiesą pasakius gerai padarė. Nors aš bandžiau tikint Jutą, kad mes tik kvaili keliauninkai ir einam ten kur akys užmato, Jutas pasakė, kad jam tai patinka.
-O rimčiau? - vėl pasidomėjo Jutas.
-Norėjome traukti į Italiją, kai dar tavęs nebuvo, - pasakiau.
-O dabar kai esu aš, jau nebenorit? - nusijuokė naujasis mūsų kelionių draugas.
-O ar tu nori? - paklausė mėlynakis Robinas.
-Kur jūs ten ir aš, - jaunojo keliauninko veidą papuošė šypsena.
-Tai puiku, - apsidžiaugiau, kad nereikės kelias valandas vėl spręsti kur keliausim.
-Kada mes ją pasieksim?-toliau domėjosi Jutas.
-Tikriausiai tik vasarį, - pasakė Robinas. -O dabar eik miegoti, tau reikia pailsėti.
Netrukus pasigirdo tylus Juto šnopavimas ir Robino knapsėjimas. Bandžiau užmigt ir aš, bet nesisekė. Vis galvojau apie Jutą - mes dar nepažinojom jo gerai, tad jam reikėjo išbandyti daug kliūčių ( pirmoji tikriausiai ši - per tokį Vėją eit į kvailą miestą).
Žiūrėjau į Juto geltonas garbanas. Jis (palyginus su mumis) buvo dar nepatyręs. Išsitraukiau žemėlapį. Susiieškojau kur mes dabar. Tolesnė traukinio stotelė buvo Lenkija-Varšuva. Mums reikia į Italiją, tad išlipsime dar kitoje stotelėje-Vienoje. Iš ten pasirinksim tolesnį maršrutą į Italiją. Robino pusbrolis gyveno Romoje. Kaip sakė Robinas, pats pusbrolis mus aprūpins visokiom priemonėm ir keletą savaičių ( ir dar daugiau ) galėsim pagyvent jo rančoje. Mes planuojame Italijoje būti iki Kovo. Tada jau išvyksime kitur ( kur,dar nenusprendėme ). Traukiniui prireiks tik kelių dienų kol pasieks Vieną. Poryt laukia Varšuva.
Apžiūrėjusi kelionės maršrutą dar kart, pagaliau užmigau. Mūsų trijų laukia ilga kelionė.

Po mažu aušo rytas. Vėjas nusilpo ir dabar mes trise spoksojom į langą jau kelias valandas. Pagaliau prabilo Jutas:
-Tai kur keliausim iš Vienos?
-Nuspręsim Varšuvos stotelėje, - atsakė Robinas.
-Kada pasieksim Varšuvą? - vėl klausė Jutas.
-Rytoj.

Diena praėjo ramiai. Niekas net nenorėjo ką nors daugiau daryt, išskyrus valgyt, miegot, sėdėt ir kalbėtis. Po mažu artėjo vakaras ir naktis. Rytą turėjome būti Varšuvoje. Poryt  bus Vieną, o toliau nė vienas iš mūsų nežinojo, bet kiekvienas svarstė savo variantus.
Robinas užmigo. Rytoj turėsim priimti svarbų sprendimą, o pasak jo, kad veiktų smegenys reikia išsimiegoti. Jutas skaitė knygą, o aš eilinį kart studijavau žemėlapį. Dauguma žmonių pamatę kiek kart aš žiūriu į žemėlapį, pagalvotų, kad aš ji jau turėčiau žinot jį mintinai. Bet kartais man patinka tik žiūrėt į jį. Greit Jutas ir aš taip pat užmigome.
Ryte po ilgų ginčų, kur važiuot pagaliau nusprendėme, kad reiktų išlipt Vienoje ir pasukt į Šveicariją( ten Jutas panoro aplankyt kažkokį Beną ). Paskui važiuosim tiesiai į Italiją. Vienoje pasisamdysim vairuotoją ir mašiną. Šveicarijoje Benas duos mums automobilį ir juo važiuosim į Italiją.
-Vika, - kreipės į mane Jutas. - Kur po Italijos?
-Nuspręsim Italijoje, - atsakiau.
-Gerai.
Traukinys prabuvęs pusę dienos Varšuvoje, pajudėjo į priekį. Pro langą dar matėme klykiančius ir rėkiančius pavėluojančius žmones, bet nieks jų nebelaukė.
Mes pavalgėme ir pradėjome kalbėt apie Robino pusbrolio rančą.
-Tai labai puiku, - gyrė pusbrolį Robis. - Chuano ranča nepakartojama. Ten gali būti metus, o atrodo prabėgo mėnėsis ar dar mažiau. Ten neegzistuoja laikas. Ten tik pramogauji, o jei nedarai to net paprastas pasivaikščiojimas bus geriausias laiko praleidimas. Ten geriausia vieta pasaulyje. Ten nuostabu, - vis kartojo Robinas.
-Žinau, žinau, - pagaliau netekęs kantrybės sušuko Jutas.
-Galėjai tik paprašyt ir aš būčiau baigęs, - įsižeidė Robinas.
Aš nusijuokiau. Mes jam vis sakėm, kad baigtų, bet jis vis tiek.
Greitai nusileido saulė.Mėnulis puošė dangų, o šalia jo mirgėjo milijonas žvaigždžių. Mūsiškė trijulė užmigo.
Rytas išaušo miglotas. Buvo septinta valanda. Traukinys dvyliktą valandą turėjo pasiekti Vieną. Pirma prasibudinau aš. Antras - Jutas. Tik paskutinis ( ko jis labai nemėgo ) atsikėlė Robinas. Šiek tiek užkandome. Didesnius pusryčius surysime tik devintą. Jutas vis labiau nerimavo. Jam tai buvo pirmoji didesnė kelionė, kai nieks tavęs neveža, turi kapanotis pats(žinoma dar buvau aš ir Robinas).
-Kada pasieksime Vieną? - pastoviai klausinėjo Jutas.
-Jau greit, - vis atsakydavo Robinas arba aš.
-Tada gerai, - nusiramindavo Jutas.Bet po  kiek laiko vėl pradėdavo:
-Kada pasieksime Vieną?
-Jau greit.
-Tada gerai, - ir vėl viskas iš pradžių.
Pagaliau, netekęs kantrybės Robinas sušuko:
-Kiek galiu kartot - jau greitai! Dvyliktą valandą.
-O kiek dabar?-paklausė Jutas.
-Dešimt, - atsakiau aš, nes nenorėjau, kad Robinas pyktų.
Kai laikrodis jau rodė be penkių dvyliką, pro traukinio langą jau galėjai matyti stotį. Nors Jutas to nejautė, jis dažnai sudrebėdavo.
Traukinys sustojo. Mes užsidėjome kuprines ant pečių ir pirmi išlipome iš traukinio. Saulė jau kabojo aukštai. Mums tereikėjo susirast vairuotoją, kuris mumis nuvežtų į Šveicariją. Robinas pasisiūlė:
-Aš galiu surast.
-Tai tik greičiau, - pasakė Jutas ir atsisėdo ant suolelio. Aš pasekiau jo pavyzdžiu.
Robinas nurūko. Stotyje grūdosi šimtai žmonių. Pro tokią minią buvo sunku įžvelgt saviškį, tad mes greit pametėme mūsų draugą iš akių.
-Ar jis tikrai suras? - dar paklausė Jutas.
-Jis visą laiką atlieka savo darbą,-atsakiau ir iš kuprinės išsitraukiau piniginę, kad nupirkčiau ko nors atsigert.
Kai grįžau ( o eilėj teko ilgai išstovėt ) Robino dar nebuvo. Jutas sėdėjo ant suolelio taip pat kaip ir palikau.
-Robinas dar negrįžo? - paklausiau.
-Nemačiau, - atsakė Jutas.
Tuo ir baigėsi mūsų pokalbis. Jutas žvelgė į didžiulę minią tikėdamasis pamatyti Robiną. Aš žvelgiau į Jutą. Jis to nejuto.
Kelias valandas taip prasėdėję nusprendėme patys susirasti Robiną. Jau susikrovėme daiktus, ruošėmės eiti, kai staiga visas uždusęs išlindo Robinas.
-Radai? - paklausė Jutas.
-Ne... - atsakė Robinas.
-Kaip tai? - šį kart jau aš paklausiau.
-Aplėkiau viską, bet neradau nieko, - nuvargęs atsakė jis.
-Tai ką mes darysim? - nustėro Jutas.
-Nakvosim stoty, - atsakė pavargėlis.
-Stoty?
-Stoty.
-O kaip?
-Turim miegmaišius.
-O man?
-Turim ir atsarginį.
-Tada dėkui, - padėkojo Jutas.
Mes išsiėmėme miegmaišius ir susisupome į juos, kad būtų kuo patogiau ir šilčiau. Jutui buvo keista miegoti taip, bet greit priprato ( juolab, kad aš tik po kelių naktų įpratau prie tokio daikto ). Robinas jau knapsėjo, o Jutas tyliai šnopavo. Greit užmigau ir aš.

Skaistus rytas prikėlė mus. Pirmasis prasibudino Robinas. Jis stengėsi ištaisyt savo klaidą, kad nesurado automobilio, tad nuo pat ankstaus ryto ėmė ieškoti vairuotojo ( nors nebuvo jų tiek daug tokiais ankstyvais rytais ). Paskui atsikėliau aš.Šiek tiek vėliau Jutas.Dviese užkandome ir pradėjome laukti Robino.Vienuoliktą valandą Robinas prisistatė su vairuotoju.
-Jis mus nuveš į Šveicariją, - oriai išpyškino Robinas.
-Kiek tai kainuos? - pasidomėjau.
Vairuotojas paprašė gan nemažos sumos. Jei norėjome patekti į Šveicariją anksti, nebuvo kito pasirinkimo. Užmokėjome jam.
Įsėdome į mašiną. Nors ten buvo ne mašina, o autobusiukas. Mažas, bet mums ir daiktams užteko vietos ir dar liko laisvos vietos pasisukiot.Jutas įsitaisė šalia manęs. Robinas sėdėjo prie vairuotojo ir vis tikrindavo jo kelią žemėlapiu.
Vairuotojas buvo greitas. Dažnai Robinas nespėdavo žemėlapyje susigaudyt kur mes riedame. Šiaip buvo visai gerai, jeigu ne ta vairuotojo arabiška muzika. Vairuotojas buvo kilęs iš Arabijos ir atvažiavo čia uždarbiaut. Greitai Robinas su juo rado bendrą kalbą ( kažkokių ženklų ir pusiau keistų žodžių kalbą ). Vairuotojas šiek tiek mokėjo angliškai, o Robinas arabiškai, o abu jie rankų gestais vis kažką pasakydavo.
-Jis sako, kad jo šeima yra Lenkijoje, ten jo žmona dirba valytoja ar kažkuo panašaus, o vaikai eina į mokyklą, - paaiškino Robinas mums, kai arabas kažką pasakė. - Jis sako, kad kartais jis sekmadieniais aplanko šeimą. Tada jiems būna labai linksma ir gera. Jis turi šešis vaikus-dvi mergaites ir keturis berniukus. Jam labai sunku išlaikyt tiek alkanų burnų, bet jis stengiasi.
-Pasakyk jam, kad mes užmokėsime daugiau,-man pagailo vairuotojo.
Robinas išvertė tai ir arabas kažką vėl pasakė.
-Jis pasakė, - pradėjo versti Robinas. - Telaimina jus Dievas.
-Padėkok jam, - lyg mano mintis perskaitęs ištarė Jutas.
Robinas išvertė padėką gražiausiais žodžiais.
Kelionė neužtruko ilgai. Vairuotojas greit mus išleido ir aš jam užmokėjau daug daugiau negu reik. Arabas dar kart ištarė:
-Telaimina jus Dievas, - sunkiai angliškai ištarė vairuotojas ir nuvažiavo atgal.

-Kur dabar?-paklausiau Juto ( jis sugalvojo važiuot į Šveicariją).
-Dabar pats Benas ateis pas mumis, - atsakė Jutas.
Greitai pasirodė didelio, stambaus juodaodžio siluetas.
-Benai! - sušuko jam Jutas.
-Mana mažasis broli, Jutai, - atsakė Benas.
-Kiek metų, kiek metų, - Jutas puolė į glėbį.
-Laba daug,laba daug, bet Dievas mums pažadėjo dar susitikt, - atsakė Benas
Papūtė Vėjas.
-Vėjau, netaršyk mano plaukų, - tariau aš.
-Tava baltoji drauge kalba su veju... - nustebo juodaodis.
-Ne, ne, - bandė įtikint Jutas. - Na, žinai, čia tik šiaip pasakai ir palengvėja.
-Benas suprato, - atsakė juodaodis.
-Benai, tu sakei, kad duosi mums mašiną ir dar daug ką, - ištarė Robinas.
-Benas dabar neduos jums mašinos. Dabar Benas baltuosius draugus kviečia į svečius, - ištarė Benas.-Palaukit! Taigi mes nesusipažinom. Aš Benas, - juodaodis ištiesė ranką Robinui.
-Robinas. Malonu susipažinti, Benai, - pasisveikino Robinas.
-Malonu ir man, - šypsojosi Benas.
-Aš Benas, - šį kart ranką ištiesė man.
-Viktorija, - paspaudžiau ranką juodaodžiui.
-O dabar, eime į Beno namus nes greit bus tamsu ir mažieji draugai gali sušalti, - Benas nusivedė mumis į didelį pastatą.
Įėjome į platų koridorių. Ten nusivilkome striukes, pasidėjome kuprines. Benas mus nuvedė į valgomąjį. Ant stalo kvepėjo ką tik iškepta višta, mirgėjo visokių salotų, mišrainių. Buvo padėtos keturios lėkštės. Jose puikavosi puiki žuvis su dar kažkokias priedais. Tokiems keliauninkams, kaip mes, tik čiupt ir valgyt, bet mes buvome mandagūs - kol Benas nepakvietė mūsų prie stalo, tol mes stovėjome ir spoksojome į valgį. Skaniai pavalgę ir numalšinę troškulį, kalbėjomės su Benu.
-Klausyk, Benai kur dirbi, kad tokius namus turi? - paklausė Robinas.
-Benas dirba direktoriumi,-atsakė šis.
-Kokios firmos?-pasidomėjo Jutas.
-Banke, Benas dirba banke.
-Tai kada duosi mums mašiną? - paklausė Robinas.
-Šiandieną dar ne laikas, - atsakė Benas. - Šiandieną jūs turit pailsėti, jūs po sunkios kelionės. Tarnaitė jums parodys kambarius ir ten galėsite išsimiegoti. Juto draugai yra Beno draugai,-geraširdiškai šyptelėjo juodaodis.
-Dėkojame , Benai, - už mus visus padėkojo Jutas.
-O dabar ilsėkitės, - vėl Beno veidą papuošė šypsena.
Tarnaitė mus nuvedė į kambarius. Juto kambarys buvo arčiausiai. Toliau - Robino. Paskutinis (tik tam koridoriuje, žinoma) jau priklausė man. Atidarius duris viskas pranoko mano lūkesčius. Prie sienos  stovėjo didžiulė lova. Prie lango buvo rašomasis stalas. Paskui stovėjo sofa ir fotelis šalia milžiniško televizoriaus. Dar buvo pora kėdžių, stalelių ir komodų.
-Jei ko reikės - šaukit. Mano vardas Eleonora. o dabar - saldžių sapnų! - ištarė tarnaitė Eleonora.
-Saldžių sapnų, - vis dar žavėdamasi kambariu pasakiau.
Man beliko tik atsigulti ir užmigti. Viskas buvo tiesiog nuostabu (nes mes dažnai miegodavome ant žemės, miegmaišiuose). Greit mano akys sulipo nuo begalinio nuovargio ir aš užmigau.

Kitos dienos rytą, atsikėlusi ir nuėjus į valgomąjį radau Jutą, Beną ir nuostabiai padengtą stalą.
-Pamaniau, kad baltieji draugai norės pavalgyti, - pamatęs mano akis ir seiles(kurios man tiesiog tryško iš burnos)ištarė Benas.
-Dėkoju,-atsakiau Benui ir iškart puoliau pire valgių.
Bevalgydama trečią porciją, pamačiau ateinantį Robiną.Jis taip pat pamatęs tiek maisto apsidžiaugė kaip mažas vaikas ir įniko valgyti.Tuo metu Benas stebėjo mus ir juokės(Jutas jau buvo pavalgęs).
-Niekad nemačiau šitaip valgančių baltųjų žmonių, - nusijuokė juodaodis.
Aš ir Robinas susigėdom, tad pastūmėm lėkštes į šalį ir nuleidom galvas.
-Ne, ne, ne, - prabilo Benas.-Jūs Beną ne taip supratot.Beno namuose baltieji draugai yra pageidaujami ir laukiami svečiai. Baltieji draugai gali valgyt kiek tik telpa, Benas jiems negalės nieko.
Aš su Robinu apsidžiaugėme tokiu svetingumu ir įnikome valgyt toliau. Pavalgę kuo patogiau įsitaisėme.
-Čia ne ta vieta kalbėjimui, - ištarė Benas.-Eime į svetainę. Ten rytais atsiveria nuostabus ryto vaizdas, dieną maloniai šildo saulė, o vakare židinyje spragsi ugnis, - pasiūlė banko direktorius.
Jei nebūtume sutikę, būtume tikri puspročiai. Ten buvo šilta ir jauku. Foteliai buvo patogūs ir taip maloniai skambėjo Beno pypkės pukšėjimas. Taip sėdėjome tylėdami. Benui tyla nepatiko, tad jis ją prasklaidė:
-Kur Beno baltieji draugai ruošiasi keliauti po Beno?
-Į Italiją, -atsakė Jutas.
-Italija, graži šalis. Kur ten apsistosite?
-Robinas ten turi pusbrolį.
-Puiku, puiku.Kada žadate išvykti iš Beno namo? - Benas palietė visiem skaudžią temą.
-Mes dar nežinome...
-Beno namuose jūs galit likti kiek tik norit. Benas visą laiką baltaisiais draugais rūpinsis. Jie gali net apsigyvent pas Beną. Benas baltiesiems draugams visą laiką padės.
-Dėkoju, Benai, bet mes negalim būti vienoje vietoje, - staiga prabilau aš ( kas buvo labai keista, nes aš paprastai būdavau tylenė ). - Labai dėkojame, bet mes einam ten kur  akys užmato. Mes keliautojai. Mes kitokie negu Benas.
-Benas suprato baltuosius draugus. Bet juk baltieji draugai gali pasiviešėt pas Beną? Tik trumpam...-prašė Benas.
-Trumpam galim, - už visus atsakė Jutas, kuris buvo visų drąsiausias.
-Tada nuo šiol kelis kartus Benas valgys be vienas, - apsidžiaugė juodaodis.
Tuo baigėsi mūsų pokalbis. Mus labai traukė Benas ir jo namai. Nė vienas nenorėjom palikti Beno, bet giliai širdyje mes visi jautėmės laisvi paukščiai. Mūsų širdys traukė į kelią. Mums patiko keliauti.
Diena praėjo be jokių įvykių. Po valgio eidavome į svetainę, ten būdavome ir kartais net nesikalbėdavome. Mums ir taip buvo gera. Ir taip gyvenome kelias savaites. Pažinojome visus Beno namo kambarius. Nepastebimai praėjo vasaris ir kovas. Staiga mes pradėjome ilgėtis begalinio kelio. Nedrąsiai ( nors jis buvo pats drąsiausias ) Jutas paprašė Beno:
-Benai, pas tave mes užsibuvome labai ilgai. Čia mums tikrai gera, bet...
-Bet baltųjų draugų širdis traukia vingiuotas kelias,-Benas atspėjo viską ką Jutas norėjo pasakyti.
-Taip, deja taip, - atsiduso Jutas.
-Nieko tokio. Benas aprūpins jus visom būtinom priemonėm.Baltieji draugai galvojo pas Beną užsibūti tik kelias dienas, bet taip jau išėjo. Benas supranta jus. Baltieji draugai mėgsta ir myli kelią. Benas jiems netrukdys. Benas padės.Benas duos jiems mašiną ir kitus daiktus.Benui visą laiką patiko baltieji draugai, o pagal Beno tautos papročius, svečius turi apdovanoti dovanomis ir išleisti juos kuo geriau apsirūpinus. Benas neperžengia tradicijų.
-Dėkojame tau iš visos širdies, - dar kart padėkojome.
-Benui nereikia padėkos. Benui užtenka to, kad baltieji draugai galėjo pabūti su Benu. Tai Benas jiems dėkingas.
Benas mus aprūpino geriausia mašina,kurioje tilpo labai daug kas(ten labiau jau buvo mikroautobusiukas). Benas mums davė šilčiausių rūbų ir davė būtinų daiktų. Robinas įsitaisė prie vairo. Skaudančia širdimi palikome Beno namus.

Nenuvaldomai artinosi Velykos. Norėjome Italiją pasiekt kuo greičiau. Pasak Robino, kelios dienos dar buvo likę iki Chuano rančos ( mes jau buvome Italijoje ). Robinas pradėjo įkyrėti savo pasakojimais apie rančą. Jis girdavo ir girdavo ją. Dažnai dėl to Jutas ir Robinas susipykdavo, bet ir tai tik keliom minutėm. Aš visą laiką būdavau tylenė ir dabar likau tokia. Dažnai paprasčiausiai įsispoksodavau į nuostabią Italijos gamtą iki kol akys pačios užsimerks. Dažnai sustodavome pasiilsėti arba pasikeist vairuotojais(vairavo Robinas arba Jutas).
Buvo ankstus balandžio rytas ir Jutas(jis vairavo visą naktį) sustojo Robinui perleist vairo ir pavalgyt ankstyvus pusryčius. Pasirąžiau. Saulė nutvieskė mano veidą. Išėjau į lauką pakvėpuot gryno oro.Lauke stovėjo Jutas. Jis spoksojo į pilkšvą rūką. Pamatęs mane atsisuko.
-Vika, sveika, - pasisveikino jis.
-Labas rytas, - atsakiau.
-Kaip miegojai? - pasiteiravo vaikinas.
-Gerai.
-Kada norėsi valgyt?
-Kai tik Robinas nubus, - atsakiau.
Staiga iš autobusiuko išlipo Robinas. Jis garsiai sušuko:
-Kada bus valgyt?
-Tuoj palauk, - atsakiau aš ir išsitraukiau mūsų pusryčius. Nors jie buvo šalti,  pasisotinome.
-Dabar tavo eilė, Robinai,-žiaumodamas ištarė Jutas.
-Aha, - grūsdamasis į burną sumuštinį tik tiek atsakė Robinas.

Robinas pasakė, kad jau šiandien vėlai vakare turėtume pasiekti rančą.Tai buvo džiugi naujiena,nes rytoj buvo Velykos. Visą dieną riedėjome nesustodami, stengiamės kuo greičiau pasiekt šiltą ir jaukų Robino pusbrolio būstą.
Kai jau kilo mėnulis, Robinas išdidžiai sustojo ties nuostabaus grožio pastato ir sušuko:
-Štai čia, mielieji, yra Santa Garina-Chuano Maradaso ranča!
Iš už durų pasirodė įdegęs italas. Ten ir buvo Chuanas. Jaukiai pas jį praleidome kelias savaites, kol palietėme kelionės temą:
-Kur toliau? - atsiduso Jutas.
-Iš Sicilijos plaukia laivas į Tunisą,paskui iš jo nukaksim į Alžyrą, o iš ten lėktuvas į Kairą. Paskui bandysim pasiekti Aziją, - viską gerai apgalvojęs ir suplanavęs,savo planą išdėstė Robinas.
-Seniai planavome į Aziją, - pasakiau.
-Į Aziją? Puiku... - apsidžiaugė Jutas.-Kada iškeliausim?
-Rytoj.

Išaušo rytas. Jis džiugino mus-buvo skaidrus ir šviesus.Rytas mums tik ir težadėjo nuostabią kelionę. Atsisveikinę su Chuanu mes išėjome dar kart pažvelgt į kelią. Jis vingiavo už kalnų ir kalvų. Mes jį pamilome. Su juo galėjai nukakt iš Afrikos į Šiaurės Ašigalį. Kelio galo nesimatė. Stipriai papūtė Vėjas. Aš sušukau jam:
-Vėjau, netaršyk mano plaukų!