Toks kelias amžinas —
Atėjus vėl išeiti,
O grįžti – niekuomet...
Pavasariai negrįžta į pavasarius,
Žiemos į žiemas,
O žmogus – į pats save.
Ir nors keistai į galvą kala mintys,
Ir pats žegnoju jas, bijodamas tiesos,
Kelionė tęsiasi be poilsio dienos,
Net be akimirkos, kur galima sustoti.
Ir kaip į upę neįbrisi antrą kartą –
Savy taip pat negrįžtam niekados.