Vėjas nešė lapus asfaltu,
Žvilgsniai braidė lietaus klanuos.
Tu ėjai atlapojus paltą,
Aš vilkausi tau iš paskos.

Vis norėjau ko nors paklausti,
Nors trumpai sulaikyt žodeliu –
Nedrįsau, žiūrėjau, kaip glaustės
Tau suknelė prie kojų dailių.

O kai tu, sustojus ant tilto,
Susimąsčius į upę žvelgei,
Kažinkokios srovės šiltos
Man į širdį tekėjo smagiai.

Net ir tu pajutai, supratai,
Kad mane tavo grožis svaigino.
Priėjai ir tarei paprastai:
„Tai ne meilė, o kitkas, vaikine...“

Sutrikau, susigėdau, tačiau
Oro bučinį tau dovanojau.
----------------------------------------
Ir daugiau niekada nemačiau,
Nors ilgai dar sutikti svajojau.