Kodėl gimiau, kai dar tavęs nebuvo,
Kodėl mačiau tada, kai nematei?
Tas klausimas kasdien iki graudumo
Įstrigęs tarsi pašinas – Kodėl?

Kaip tu galėjai per dienas klajoti
Ir augti net nežinant apie tai,
Kad aš gurkšnoju kavą iš ąsočio
Ir šnekant greitai – trūkčioja garsai.

Garbusis Laikas drįso taip skausmingai
Juokauti – mus susiejęs tik dabar,
Kad aš kalta palikčiau nuodėmingai
Už vieną mintį naktimis: O gal?