Man nusišauti gal?
Ne, palauk, man gal tikrai nusišauti?
O gal tu man padovanok pistoletą, su kuriuo galėčiau nusišauti?
{Tada tikrai žinočiau, kad tu to norėjai ir leidai man.}
{Nedrįstu prašyti tavęs, kad nušautum mane į nugarą.}
Kaip tu norėtum, kad nusišaučiau?
Turi specialių pageidavimų?
Ar man apsirengti kostiumą prieš nusišaunant?
Ar atrodysiu kvailai, jei nusišausiu?
Šauti tiesiai į smilkinį ar geriau apžioti vamzdį ir tada nuspausti gaiduką?
Gal paskambinti prieš tai draugams?
{Kad žinotų, kad suprastų.}
Kaip?
{Taip, aš psichiškai nesveikas esu.}
Svarstau, ar tik nebūtų solidžiau, jei nusišaučiau su paauksuotu pistoletu?
O mane palaidos kartu su visais?
Ar sudegins ir pelenus vėliau išmes į konteinerį?
Tu nupirksi man gėlių, taip?
O žmonės sakys, kad miriau be tikslo?
Mirk.

***

Nuspaudžiau gaiduką ir kulka praskrodė orą. Šaižus garsas ir pažiro stiklas. Jos atvaizdas išnyko. Prieš kulkai pasiekiant veidrodžio paviršių, jame atpažinau save. Sudaužiau save į gabalėlius. Ginklas krito iš rankų ir garsiai palietė grindinį. Puoliau alkanom akim rinkti šukių, laikiau jas saujoje... Pajaučiau kraują. Tuoj pat pradėjo riedėti ašaros. Ašaros, kurios leido man suprasti, kad nebegaliu daugiau nieko pakeisti. Sudaužiau save į gabalėlius. Ir kaip dabar juos vėl surinkti? Kaip mane surinks kiti, kai kiekviena šukė vis kitokia.
Staiga pajaučiau baimę. Šioje patalpoje daugiau nebėra veidrodžių. Kaip aš dabar pamatysiu save? Kas apskritai aš esu? Stvėriausi už ginklo ir pasileidau tamsiais kambariais link balkono. Išbėgau kaip laukinis ir iškėlęs ginklą ėmiau šaudyti į žvaigždes. Nebeprisimenu, ką šaukiau. Nebeprisimenu, kiek žvaigždžių nušoviau. Prisimenu tik nebylų smūgį į nugarą, po kurio iškritau iš penkto aukšto ir savo lūpomis pabučiavau asfaltą.