Laima Pacevičienė

PABERŽĖS STEBUKLAS

Parašiau šį pavadinimą ir pagalvojau – koks jis banalus ir nuvalkiotas. Bet kaip kitaip įvardinti tą ypatingą Paberžės atmosferą, jos Kūrėją – Tėvą Stanislovą, su kuriuo visa Lietuva tyliai atsisveikino 2005 06 27.? Apie tai, kaip mažas vidurio Lietuvos lopinėlis tapo traukos centru daugybei dvasiškai alkstančiųjų, jau yra rašyta, ir, manau, dar bus rašoma. Tačiau niekas neaprašys tų, besileidžiančios saulės nuauksintų debesų, kai  1972-aisiais myniau keturis kilometrus nuo kažkurios stotelės ( gal jos pavadinimas Juodšiliai, o  gal – Devyndonys – kas dabar pasakys?) iki Paberžės. Tik atstumą atsimenu tiksliai – keturi kilometrai. Mat rymojo pakelėje kryžiai, ir kaip tada galvojau, jie stovėjo kas kilometrą- kas ten žino, gal taip ir buvo. Tie kryžiai, debesys ir aplinkiniai laukai kėlė nenusakomus jausmus mano paaugliškoje sieloje. Kaip ir susitikimai su Paberžės Kūrėju – Tėvu Stanislovu. Iš pradžių, pamenu, man buvo keistas, neįprastas šis kreipinys. Bet netrukus supratau, kad į šį kunigą, kitaip kreiptis, turbūt neįmanoma. Jis atvira širdim priimdavo visus. Kiek pamenu, klebonijoje visada būdavo pulkas žmonių. Vieni virdavo arbatą, kiti šnekučiuodavosi, treti naršydavo po rankraštyną. Visi atvykusieji ( kai kurie pasilikdavo ir ilgiau) tapdavo tarsi mažyte komuna, kurios narius vienijo tikslas – dvasiškai praturtėti( o kai kuriems gal – išsigydyti sielos žaizdas).Noriai pagelbėdavome   bažnyčios tvarkymo darbuose- pati kažkada lentas kroviau. Tėvas Stanislovas visada trykšte trykšdavo energija. Spinduliuodavo, kaip tie jo surinkti variniai puodai ir dubenys, kaip jo sukurtos saulutės. Viename iš savo pamokslų po kokių dvidešimties metų jis sakys:“ Kūrėjas davė  saulei galią spalvinti rytmetį, vidurdienį, vakarą: mūsų sukurtos saulės spalvina mūsų artimųjų dienas ir naktis, o jų spinduliai pasiekia net ir slapčiausias sielos gelmes. Ir gera, ir baugu turėti galią kurti saules.“(Tėvas Stanislovas. Apie meilę ir tarnystę,psl.173). Tas saulutes vėliau padėjo kurti meistrai, bet pirmosios (o kiek daug jų buvo), sukurtos Tėvo Stanislovo rankomis. Pirmą kartą apsilankantys Paberžėje gaudavo po saulutę, viena iš jų lydėjo mane visur, kur tik krausčiausi, ji ir dabar tebešviečia ant kambario sienos. Kiek tų saulučių pasklido po visą Lietuvą, kiek jų sušildė žmonių širdis?
Nors klebonijoje visą laiką būdavo būrelis žmonių, Tėvas Stanislovas sugebėdavo su kiekvienu neįkyriai, ramiai pabendrauti. Jei turėdavo laiko, pasivaikščiodavo kartu, iki kapinių, pasakodamas, kaip jas tvarkė, statė koplytstulpius, kūrė originalią tvorą, aiškindavo simbolius. Pamenu koplytstulpius ties kapinių vartais su rakteliais ir varpeliais. Tėvas Stanislovas aiškino labai paprastai:“ Ateina čia žmogus, pakabina savo raktelį, o mes jam paskambinam varpeliu“...
Pabendravęs su svečiais, tėvelis jiems leisdavo patiems šeimininkauti.  Didžiausias malonumas mums būdavo vos ne per naktį raustis rankraštyne. Kaip supratau, buvo tokia tradicija – kiekvienas Paberžėje apsilankęs literatas laikė garbe padovanoti Tėvui Stanislovui savo kūrinių rankraštį. Ten mes rasdavom tikrų lobių: atvirai išreikštų, niekur nespausdintų, cenzūros nepalytėtų minčių. Nelabai seniai buvo susideginęs Romas Kalanta. Širdis suvirpėdavo, aptikus kokį nors kūrinį ar straipsnį apie jį. Pati buvau neperseninusiai pradėjus rašyti. Nežinia, kas šovė į galvą, bet surinkau, mano manymu, geriausius eilėraščius, surašiau juos į plonytį sąsiuvinį už 2 kapeikas, ir padovanojau Tėvui Stanislovui, kaip tikra literatė. Neramia širdim laukiau – kas bus toliau. Skaitys? Neskaitys? Gal pasijuoks? Gražiai padėkojo, tikrai paskaitė( gal ne viską, gal širdyje ir juokėsi iš jaunatviško maksimalizmo), nes man vėliau pakomentavo keletą vieno eilėraščio eilučių, kad aš netgi „ bandanti filosofuoti“. Tėvas Stanislovas labai mėgo filosofiją, dažnai cituodavo Kjerkegorą ir kitus filosofus, skatino mus skaityti  R.M. Rilkės kūrybą, kurią jis pats vertė. Jis buvo didelis eruditas( tarp kitko   mokėjo keletą užsienio kalbų), ir jo pamokslų atvykdavo pasiklausyti daug šviesuolių iš įvairių Lietuvos vietų. Tačiau tie pamokslai nebūdavo labai sudėtingi ar nesuprantami- Tėvas Stanislovas sugebėdavo rasti gražių palyginimų, paliesti kiekvieno širdį.
Taigi, skaitydavom rankraštyne įvairiausius kūrinius, mašinėle spausdintus, ranka rašytus, ir, kas patikdavo, persirašydavom sau.  Pavargę užsnūsdavom kas kur... O nuo sienų žvelgė į mus 1863-iųjų metų sukilėliai su savo vadu  A. Mackevičium, ir kitas, tik jau XX a. sukilėlis – a. Solženycinas. Tėvas Stanislovas mums papasakojo, kad  Paberžėje kunigavęs A. Mackevičius, kad čia jis, sužeistas, buvo slaugomas.  Apie A. Solženyciną ir lagerio metus daug nekalbėdavo, tik minėjo, kad tekę kalėti tarp bjauriausių nusikaltėlių, kurie, prie jo atprato keiktis. Vėliau monsinjoras Vasiliauskas interviu „ Literatūrai ir menui“ pasakos apie  Tėvą Stanislovą šachtose. „ Jį suprato visi: ne tiktai katalikai, ne tik lietuviai, bet ir svetimtaučiai, ir vagys, ir žmogžudžiai. Su didžiausia pagarba apie jį atsiliepdavo ir norėdavo bendraut.“ Iš kur ta pagarba? Monsinjoras prisimena  tėvo Stanislovo patarimą, kaip kalinius nuo bjauriausių keiksmų atpratinti – neverta jų moralizuoti, reikia eiti ir dirbti, kur sunkiausia, pavojingiausia vieta, pasidalinti su jais valgiu, tada kitam žmogui bus truputį lengviau ir ne taip pikta, „ gal būt jis tada vietoj tūkstančio keiksmų nusikeiks tik devynis šimtus devyniasdešimt devynis. Ir tai bus jau laimėjimas“ ( „ Literatūra ir menas“,1992 10 31). Mane stebino tai, kad Tėvas Stanislovas nesiskundė sunkumais (šiaip jis niekada dėl nieko nedejuodavo, bent jau neteko girdėti)  o atvirkščiai, minėdavo, kad teko sutikti daug puikių žmonių.
Ne visą laiką praleisdavome rankraštyne ar vaikščiodami po apylinkes. Pasiklausai – ir vakaro tyloj išgirsti vargonų melodiją. Matyt, kažkuriam iš svečių tėvelis leido pamuzikuoti. Įeini į bažnytėlę ir, viską užmiršęs klausia, klausai...Arba vartai senovines, storas bažnytines knygas ir bandai iššifruoti laiko išblukintus įrašus: kas, kada gimė, kada  tuokėsi, kada ir netgi nuo ko mirė... Ir galvoji, koks buvo tas žmogus, kuris visa tai užrašė, ir kokie buvo tie žmonės, kurių visas gyvenimas tilpo į keletą žodžių. Kiek pamenu, rasdavome labai senų, net keleto šimtų metų įrašų. Tai buvo kur kas geriau už bet kokį istorijos vadovėlį. Tai buvo sąlytis su gyva, tikra istorija. O tų istorijos palytėjimų Paberžėje buvo daug. Kaip jau minėjau, 1863 m. sukilimas, kunigas A. Mackevičius( buvo kalbama, bet nežinau, ar tai tiesa, kad būtent čia V.M. Putinas rinko medžiagą „ Sukilėliams“), bažnytinės knygos, liturginių rūbų bei reikmenų kolekcija, dievdirbio Svirskio kryžiai.  Zakristijoje buvo sukaupta įvairių liturginių rūbų, indų. Juos taip pat buvo galima pačiupinėti, pakilnoti. O kaip Tėvas Stanislovas  dievdirbio Svirskio kryžius gelbėjo? Čia jau ištisas pasakojimas. Atsikraustęs į Paberžę, jis čia jau rado tuos kryžius, ir ėmė bijoti, kad jų kas nenugriautų. Netikėtai gimė originalus sumanymas. Pagamino lenteles su užrašu: „ Architektūros paminklas. Saugomas valstybės“, ir pritvirtino jas prie kryžių ( aišku, su niekuo iš aukščiau nederinęs) Manau,kad tada jau  niekam nekilo ranka jų griauti, ir vėliau tie kryžiai buvo saugomi. Tėvas Stanislovas savotiškai „ auklėjo“ Paberžės apylinkių žmones. Tik atsikėlęs čia, jis pamatė, kad dauguma namų apleisti, aptriušę. Pirko dažus ir pats dalino žmonėms, kad jie savo trobas padailintų, nes, jo manymu, kai aplinka šviesesnė, tai ir žmogui linksmiau ir geriau gyventi norisi. Dabar jau nebegaliu tiksliai pacituoti jo minčių, bijau ką nors iškraipyti. Jam visi buvo vienodi, ir didesni ir mažesni, ir pastariesiems jis labai stengdavosi padėti. Knygoje „ Tėvas Stanislovas. Apie tarnystę ir meilę“ radau vieną jo mintį:“ ginti mažuosius man liepia mūsų ordino konstitucija, dėl grytelninkų išėjau į areną ir nepasitrauksiu“. Taip, jis buvo vienuolis – kapucinas. Iki susitikimo su Tėvu Stanislovu visai ne taip įsivaizdavau vienuolius- tarsi A. Vienuolio, užkeiktus niūrumu ir paslaptimi. Tėvas Stanislovas, žaižaruojantis energijos kupinomis akims bei filosofiniu sąmojumi, niekados nebuvo uždaras pasauliui. Jis jautriai reaguodavo į visus įvykius ir netylėdavo. Todėl nebuvo labai visų valdžių mėgstamas ( manau, bažnytinės – taip pat). Įvairūs KGB „užkabinėjimai“ jam buvo tapę vos ne kasdienybe. Prisimenu,kaip jis pasakojo,kad jį bandę susieti su vienu nusikaltimu, kai nusikaltėliai, lyg apiplėšę kažkokią kitą bažnyčią su visu grobiu slapstėsi pas jį klebonijoje. Į tai jis atsakęs, jog niekada neklausiąs atvykstančiųjų pavardžių, ar, tuo labiau, nesirausiąs po jų daiktus. Taip ir būdavo. Kas norėdavo, patys tėveliui pasakydavo iš kur jie, ką veikia. O iš kai kurių svečių nuotaikos tiesiog jausdavai, kad tas žmogus čia atvyko gal tiesiog surasti pats save, išsigydyti sielos žaizdas.Galėdavai laisvai klajoti po visą Paberžės erdvę, bet vienai vietai buvo nerašytas tabu – kukliai Tėvo Stanislovo celei. Čia, maldoje, susikaupime, meditacijoje, jis semdavosi energijos, kad paskui ją išdalytų kitiems.
Paskutinį kartą Paberžėje lankiausi pareitų metų vasarą. Kas mane ten traukė? Turbūt labiausiai – noras sutikti Tėvą Stanislovą, pabendrauti, įsitikinti, kad jis vis dar gyvas, veiklus, kad yra, kas mus, mažus, gina, kad dar raminančiai veikia jo šypsena. O gal norėjau rasti kažką iš tos nerimastingų, maištingų  paaugliškų laikų Paberžės? Ji buvo pasikeitusi.  Tarsi išaugusi,  dar labiau išgražėjusi, suteikianti ramybę vaikams su negalia. Tėvas Stanislovas? Gal truputį labiau laiko paliestas, tačiau toks pat norintis ir mokantis bendrauti, nes, paprasčiausiai, mylintis žmones.
Ir dabar, jo netekus( kažkaip nesirašo šis žodis), aš vis mąstau, ar išliks Paberžės stebuklas? O gal visų stebuklų tokia lemtis – jie įvyksta tik tada, kai jų labiausiai reikia, o paskui mes prie jų priprantame, jie tarsi tampa nematomi ir pamažu dingsta, užleisdami vietą kitiems....