Kai tu grįžti, aš dovanoju meilę,
kai išeini – tavęs aš nekenčiu.
Ir man taip dosniai dovanotą laimę
kaip medį nukerta aštriu kirviu.

Aš nežinau, kodėl taip būna su manim,
kai būni tu šalia, tavęs be galo trokštu.
Bet kai esi toli, lyg širdį – su vinim,
lyg kas per galvą kūju vožtų.

Ir kai tavęs nėra, aš visko nekenčiu,
tavęs taip pat ir to, kas tau priklauso.
Nagi kodėl taip būna su manim
ir proto niekada širdis neklauso?

Kodėl gi meilė žeidžia taip giliai,
lyg beprotė iš proto krausto.
Ar tu nors truputėlį numanai,
kol nėr tavęs, man širdį baimė kausto.

Geriau sugrįžk ir niekad neišeik,
kad man ir vėl nereiktų laukti.
Jei tu toli, tai kuo greičiau pareik
iš nežinios užgimus ašarai nubraukti.