Dabar aš galvoju, kaip Tu įėjai nekviesta,
Ką man padarei, kad iš karto Tavim patikėjau,
Kai šlapo galva – išdžiovindavai ją nejučia,
Jei kaito veidai nuo gėlos – nubučiuodavai vėju.
O gal Tu stebėjai, kai pirmąjį žodį sakiau
Ir kai paryčiais į Tave mano pilys byrėjo...
Tuos laiškus nakty išrašydavau nuojautom Tau
Ir trapią eilutę eilėraščio pirmo sudėjau –
Ne gurkšnį kavos ir ne gardžią uogienę rytais –
Tave liežuviu bėgią dieną slaptingai lytėjau,
Tai Tu man pakvipdavai beržo bedalio sakais,
Kai kvapo pavasario man tarsi vaisto reikėjo.