Sėdėjo priešais mane visa išsidažiusi, plika bamba, trumpučiu sijonėliu. Ant veido tiek visko „privaryta“, kad net blizgėjo, kaip boulingo kamuolys. Plaukai, matyt, buvo dažyti. Ir daug kartų, nes tokios keistos baltai geltonos spalvos dar nemačiau. Akių vokai išdažyti nežinia kokiomis priemonėmis ir tikslais... Net nežinojau nuo ko pradėti.
O ji sėdėjo vis ir žiūrėjo į mane.
              - Atrodai apgailėtinai. Nežinau, šių dienų kalba tokios kaip tu vadinamos „fyfomis“?
Mergina tikriausiai išraudo, tačiau storas kažkokios neaiškios medžiagos sluoksnis puikiai nuslėpė raudonį.
             - Ir kas dabar bus? ,- paniekinamai subaubiau aš. – Einam iškart gal pasimylėsime ar ką?
Apnuogintas pilvas, bamboje auskaras. Papūsta krūtinė, trumputis mini sijonėlis... Tai ko man paklausti pas tokią merginą? Čia ne teatras ir ne manekenių paroda, o tiesiog paprastas suoliukas gražiai sutvarkytame parke po augalotu medžiu. Jo didelės lapotos šakos uždengia mūsų kūnus nuo saulės spindulių krušos, o aplink lakstantys vaikai į mus nekreipia jokio dėmesio. Jų mamoms mes taip pat nerūpime – jos žiūri savo vaikų.
             - Tai ko spoksai, lyg Žemę pardavus būtum? ,- kiek atlaidesniu tonu paklausiau aš. – Ir man norisi į tave taip žiūrėti. Į ką tu panaši?
Mergina nesivargino atsakinėti į mano mėtomus klausimus. Jos išvaizda priminė brangiai kainuojančią prostitutę, tačiau kūnas virpėjo ir, kertu lažybų, vos pamačiusi apnuoginta vyro gaktą – spruktų šalin.
Bet aš nesiruošiau to daryti. Buvau apsirengęs padoriai, nesistengiau niekam kristi į akis. Tačiau klausti jos apie Zigmundą Froidą aš irgi nesiryžau. Jaučiau, kad tai būtų bergždžias dalykas. Stojo tyla. Ji nejudėdama vis taip pat sėdėjo šalimais ir žiūrėjo į mane. Gal mano lūpų laukė? Gal norėjo savo aistringu bučiniu iščiulpti iš manęs kokius nors jausmus? O galbūt tas mechaniškas veiksmas, kurio metu dviejų žmonių lūpos susijungia taip įaugo į jos kraują, kad jai buvo visiškai nusišvilpt? Nežinau. Ir tada nežinojau.

Staiga kažkas mane pašaukė ir visas vaizdinys negrįžtamai išnyko. Mintis sutelkiau visai kita linkme ir vaizdinys išnyko. Bet ilgainiui atsiras kitas. Mano pasąmonėje mano nuosavas pasaulis sukasi kur kas greičiau, nei tas, kuriuo kas dieną vaikštau arba bėgioju. Tačiau tai nekeičia fakto. Šiame vienišame pasaulyje yra mergina, kuri man patinka. Mergina, už kurios aš, ko gero, sutikčiau tekėti. Ne laižytis koridoriuose visiems matant, ne tampytis su ja lovoje kaip su gumine lėle, o susituokti ir paaukoti jai visą savo gyvenimą. O ji, kaip spėju, to net nenumano. Ir niekas nenumano. Visi iškėlę galvas žingsniuoja Žeme ir nieko jie nenutuokia. Vengia kalbų apie kūniškus malonumus, tartum apie tokius būtų pirmą kartą girdėję, šlykštisi jais, nors tokia ta žmogaus prigimtis ir net tie patys didžiūnai tiems malonumams dažnai atsiduoda. O vaizduoja save kaip titnagus, kaip visažinius politikus. Tačiau aš džiūgauti turėčiau, ar ne? Arba dar vieną pasaulį susikurti savyje, kuriame būtų galima apgyvendinti mylimus žmones, gyvūnus... Et, bet kiek jų (susikurtų pasaulių) jau suplėšyta ir išmesta į šiukšlių dėžę... Tiek jau to. Tik ta mylima mergina vis mano išvargusioje galvoje tupi, vis beldžias ir nebyliai prašosi išleidžiama laisvėn. O aš nenoriu, nenoriu išleisti jos iš savo galvos. Kažkas yra pasakęs, kad jei myli – paleisk. Sugrįš – bus tavo. Bet štai aš žinau, kad nesugrįš, mano tikrai nebus. Niekada ir nebuvo...

Pasąmonėje toliau aidi kažkokie garsai, vėl kažkas kažkur mane šaukia. Negaliu suprasti tų vadinamųjų „fyfų“. Turbūt todėl susikuriu savo pasaulius ir jas nepaliaujamai dergiu juose, kol galų gale neatsibosta. O toji mergina, kurią paimčiau į žmonas, tarsi angelas. Mintys apie ją visada idealizuotos ir todėl, svajodamas apie ją, visuomet susikuriu ypatingą vidinį pasaulį ir ypatingą atmosferą. Žmogaus protas kaip begalinis dangoraižis. Tačiau begalinis ne todėl, kad turi begalę aukštų, o todėl, kad vienus aukštus pastoviai sugriauna ir jų vietoje atsiranda nauji. O visa, kas nauja, yra aktualu tam tikram laikotarpiui. Gal ir gerai.

Balsas netyla. A, tai net ne balsas. Plojimai. Tai plojimai mane šaukia. Galutinai nusikratau visų minčių, kurios lyg trupiniai nubyra nuo mano veido (nebesiraukau) ir iškilmingai, pasitaisęs švarką, patraukiu scenos link.
Tikrai gerai. Ten, ant scenos, prasideda naujas gyvenimas, kurio autorius seniai numirė, tačiau jis tikrai norėjo, kad tą jo sukurtą gyvenimą žmonės prisimintų. Ir štai aš, šios misijos vykdytojas. Kartu su kitais atgaivinam svetimus gyvenimus ir aukodami save suteikiam jiems pavidalus.
Bet gyvenimai, kad ir kieno jie bebūtų, prasideda ir baigiasi, o merginos atvaizdas, balsas ir kūnas vingiuos mano mintimis amžinai. Aš negirdėsiu žmonių, nematysiu mirčių. Tik ją. Jos dideles mąslias akis, jos pailgą mielą veidą, banguojančius plaukus.
Tik ji suteikia prasmės mano nuosavam gyvenimui.
Atsiprašau už banalumą.
Ego vivo.