Užnugaryje iš rūko išsiraizgė tamsūs kaspinai. Aš instinktyviai sučiupau  paralyžatoriaus rankeną ir, nukreipęs į už kelių šimtų metrų esantį objektą, spustelėjau mygtuką.
Tie besirangantys skirtingo dydžio kaspinai akimirksniu smigo į viršų, tačiau, nepaisant to, atrodė  kad galingas ginklas  visiškai jiems nepakenkė. Neregėti kūriniai  po akimirkos vėl išryškėjo rūke.
Aš  iš už nugaros pūpsinčios kuprinės išsitraukiau kitą šautuvą. Pastarasis buvo  veiksmingas: besirangančios juostos greitai turėjo pavirsti plėnimis. Tačiau su lig pirmuoju mygtuko paspaudimu mane nematoma jėga mestelėjo į viršų, o po to pargriovė. Laikytasis sunkusis pulsatorius  įkrito į pilkai žalią purvą.  Nespėjau net sureaguoti, kai mano kojas apraizgė kažkokios  šaknis primenančios ataugos, kurios, kaip vėliau paaiškėjo,  raizgėsi ištįsusios iš to  vandens telkinio link kurio ketinau eiti.
Tačiau aš nepasidaviau. Juk buvau ne šiaip apmokytas reaguoti į bet kokį pavojų. Suprasdamas, kad tos keistos šaknys kol kas nei paralyžiavo, nei hipnotizavo, o kojų nenudegino jokia spėjama rūgštis, nekrėtė elektra. Stengdamasis išsilaisvinti iš pančių  čiupau prie skafandro diržo prisegtą peilį...
Nusiminiau, kad  tas ginklas nuo prakeiktų ataugų atšoko lyg nuo gumos, o pats dar labiau įklimpau į  bėdą.
Už  pavojingus triukus man mokėjo ne vieną tūkstantį  Helvecijos traharų, išskyrus tuos “pasilinksminimus”  su mergiotėmis, garbinančiomis mane lyg kokį pusdievį. Pasilinksminimuose  piniginė tuštėdavo sparčiau negu  prakiurdyta pilna alaus skardinė. Bet vis tik liaudis iš manęs labiausiai pageidavo naujų ir nepakartojamų kraują stingdančių numerių.
Dabartinė situacija man priminė  atsitikimą prieš ketverius metus, kai lankiausi prasmirdusiame Bloranto pasaulyje, kuomet vienas pats leidausi ištyrinėti  seniai  mirusių kažkokių pirmuonių  apleistus pastatus, nevengdamas avarinės būklės tunelių, kur vos nenusisukau sprando, įkritęs į  gilią šachtą, kurioje plaukiojo žydri paplotėlius primenantys padarai, pasiruošę suvirškinti bet ką. Aš susipainiojau tarp  storų  laidus primenančių ataugų, kurios, pasirodo, buvo tų sutvėrimų čiuptuvėliai ir vos ne vos išnešiau savo kailį, radęs kuprinėje akustinę granatą, kurios sprogimas atnarpliojo visus tų gyvių galus.
Tačiau dabar įvykęs faktas man pasirodė kur kas pavojingesnis, nes artimiausia gelbėjimo komanda  buvo už daugelio tūkstančių parsekų, o artimiausia orbitinė ligoninė – už kokio pusės šviesmečio. Tie nelemti šiliužai visiškai neketino palaukti, kol kosmofonu  pranešiu apie nelaimę artimiausiai gelbėjimo komandai. Tiesą sakant, aparato negalėjau pasiekti. Tamsieji kaspinai, apnarplioję  kojas, mane tempė vandens link, vilkdami per  tuos asiūklius primenančius augalus, purvą ir kupstus. Ko gero, jei būčiau buvęs be šalmo, tokios sumautos kelionės metu seniai  galėjau prarasti ir savo ausis, ir plaukus, kurie drauge su galvos kiaušo skalpu būtų paprasčiausiai nurauti užsikabinę už kokio nors augalo ar dar ko nors neregėto.
Keikdamasis, nors tokie veiksmai ne visai buvo toleruojami televizijos eteryje, bet manau, kad  laidos vedėjas nuoširdžiai atleis man, suprasdamas kokioje keblioje situacijoje atsidūriau.
Mėgindamas pakelti galvą ir pažiūrėti kas priekyje vyksta, pastebėjau, kad priekyje tyvuliuojančiame vandens telkinyje, iki kurio liko gal keliolika metrų,  pro miglą vos įžiūrimas kažkokio laivo siluetas. Man to pakako, kad vėl sukaupčiau jėgas ir pamėginčiau vėlei priešintis. Muistydamasis ir rėkdamas, visai neketindamas tapti kokio nors padaro ėdesiu,  netikėtai ištrūkau iš spąstų, kuriuos man paspendė ta neaiški organika. Kaspinai, nors ir apsiraizgę apie batus ir kojas, netikėtai išslydo ir dingo vandenyje. Džiaugiausi, kad vilkėjau skafandrą, kurio paviršius buvo slidus ir ta apdaro savybė  man išgelbėjo randuotą kailį.
Mąstyti iš kur toji  grobį  praradusi esybė  yra, man nebuvo kada.  Tik dabar, ramiai žiūrėdamas į dangų supratau, kad šalmas  yra  pažeistas, nes įtrūko jo stiklas. Dabar galėjau bet kuriuo momentu užversti kanopas, jeigu paaiškės, kad  drumzliname planetos ore tvyro kokie nors mirtį nešantys parazitai.   Negana to,  vėl buvau pargriautas ir velkamas į vandenį. Vydamas velniop šitokią  nemalonią mintį, dar vis mėginau atsistoti. Tačiau nugriuvau: šalmo stiklas visai sudužo, o nosimi pradėjau arti žemę, rizikuodamas įkvėpti purvo, o vėliau ir vandens.
Mėginau suzgribęs pasičiupti kokį pirmą pasitaikiusį  energetinį ginklą, tačiau greitai konstatavau, kad kuprinė nusmuko ir liko gulėti kažkur klampiame purve. Laime, prie skafandro kelnių diržo buvo likusi prisegta viena vandeninė granata. Besidžiaugdamas radiniu (jei taip galima apibūdinti tą šviesų minties tvyksnį), iš visų jėgų rankomis pasiekti tą palaimingą daiktą.  Tačiau didžiausiai mano nelaimei abi jos įsipainiojo naujoje mane užklupusioje tų ataugų raizgalynėje. Be to, tą sekundę  atsidūriau raibuliuojančiame vandenyje, kuris apsunkino bet kokius nekoordinuotus mano veiksmus. Ko gero, supratau, žiūrovai tiesiog leipo juokais, matydami kokioje absurdiškoje situacijoje atsidūriau. Tai priminė cirką su ironiškos komedijos elementais. Tačiau tai buvo jiems. Man reginys visiškai nekvepėjo pramogomis. Besimakaluodamas vandenyje, ir stengdamasis išsilaisvinti savo nerangų kūną siekiau sučiupti bet kokį daiktą, kuriuo galėčiau apsiginti. Ir tik granata  galėjo man suteikti  laisvės pojūtį. Mano mirties atveju laida, kurios herojumi buvau, ko gero, būtų paskutinė, arba pasirodytų tik po ilgokos pertraukos, kai jos organizatoriai  pagaliau surastų  kandidatą, pakeisiantį mane. Draudimo kompanija visą sumą išmokėtų kokiam nors aktyvesniam mano giminaičiui, nes testamento iki šiol neprisiverčiau parašyti. O, labai gaila...
Buvo labai nesmagu. Nors žiūrovams tai turėjo būti  labai pašėlęs reginys, man apie šlovės minutes tikrai ne galvoje kirbėjo. Pagaliau sučiupau prakeiktą granatą ir, patraukęs jos žiedą  šią švystelėjau tolyn į vandenį.