Esamasis baigtasis laikas
Mes lipdom
savo likimą
kaip kregždės lizdą iš purvo,
o jis –
niekšingiausias cinikas –
tas pastangas veikiai sutrupina
ir juokiasi,
vėl sutriuškinęs
žalsvai prasikalusią viltį,
įniršta pamatęs kopėčias,
kuriom ketinom pakilti.
Pavargę dedam nedrąsiai
dar vieną
nuglaistytą plytą
į tai, ką vadinam gyvenimu,
užklojam,
kad nebelytų
ant mūsų išblukusio kilimo,
ant meilės laiškų ir nuotraukų,
ant karštligiško lėkimo
ir būtojo laiko nuorodų.
Į laikrodį vakaras žiūri.
Kregždutės lizdely šaiposi.
Žiūrėki – juk nieko neturim.
Pradėjom,
o laikas išeiti.