Kai nerimas tolumas šaukia
Ir moja pabudusios šakos,
Klajoju po gimtą palaukę,
Kur upė su vyturiu šnekas...

Žali Sūduvos stebuklingi
Laukai jau pavasariu šviečia,
Pražydusios supasi blindės,
O saulė – privalgius aviečių...

Kai verčiasi pirmosios vagos,
Artoją varnėnai palydi,
Čia mūsų saulėtekiai dega
Rasotomis Joninių brydėm...

Geltonąją vasarą keičia
Ruduo, atsibastęs per mišką, –
Atrodo, per tėviškę eičiau
Namolio, pamiršdamas viską!

Gimtinė graudina krūtinę
Ir ašarą slaptą nušluosto, –
Suskambo daina sutartinė
Prie upės, ant kranto, po gluosniu...