Esu Delas Braideris. Ką tik išsiropščiau iš vienviečio "Krabo" visiškai pasitikėdamas savimi. Rankoje  spėjo įšilti  pamėgtas sunkiasvoris paralyžatorius, o pečius slegiančioje kuprinėje  gulėjo dar ne vienas karo pramonės šedevras, jau neminint  kitas ten sugrūstas smulkmes be kurių  joks save gerbiantis astrodesantininkas neapsieidavo.
Gimiau iš tos legendinės kaskadininkų  kartos, kurie niekina gyvenimą ir trokšta  patirti padorią adrenalino dozę. Mane to mokino tėvas, išmokęs nebijoti ir nesustoti, ilgai kankino ( bet ne veltui ) ir paskutinis mokytojas, kuriam dėkingas, kad  pristatė pirmam padoriam prodiuseriui, nuo kurio  ir prasidėjo mano šlovinga karjera telešou sistemoje.
Ką tik prieš laidos filmavimą atšvenčiau savo trisdešimtmetį, apsilankydamas senutėje Žemėje. Mano kūnas net ir audringos šventės metu man priminė kiek ir ką kadaise patyriau. Apie kiekvieną paliktą randą ir nespėjusią  užgyti žaizdą susidomėjusiems galėjau papasakoti ištisas istorijas, kurių klausydamos jaunos panelės tiesiog alpdavo. Paprastai kiekvieno kosminio žygio metu likdavau pažymėtas kuo nors ypatingu...
Julente buvau vienas. Tik  "Krabo" stacionarios kameros ir šalmo "juodoji dėžė"  fiksavo  kiekvieną mano judesį. Dar buvo keli parazituojantys zondai, kurie nenutoldavo nuo manes toliau per  šimtą metrų. Jie siuntė filmuotą medžiagą į artimiausią retransliatorių, kad pamalonintų vaizdų ištroškusius žiūrovus.
Ši planeta man kažkodėl neatrodė iš  jaukiųjų. Viskas gal būtų tiesiog pakenčiama, jei ne faktas, kad čia buvau pirmas gyvas protaujantis padaras, nekreipiant dėmesį į tai, kad kadaise čia lankėsi "Astrozondų" bendrovės robotai, kurie parsiuntė  žinomam pasauliui keletą skurdžių nuotraukų ir siaubingai prastos kokybės filmą. Apsilankyti pasaulyje, kuriame iki man pasirodant nebuvo įkėlęs kojos joks protingas Sistemos padaras, eilinių piliečių akimis atrodė tikrų tikriausia beprotybė. Niekas iki šio momento  nežinojo  kaipgi atrodo tos netyrinėtos planetos landšaftas, o juolab - flora ir fauna.
Ten, kur kątik  iškėliau koją,  plytėjo tikra kemsynė. Į pietus, nustatęs pasaulio šalis, pastebėjau rūke paskendusią balkšvą saulę, o žemiau jos tolumoje  tyvuliuojantį ir raibuliuojantčią vandens juosta, kurioje atsispindėjo  nesvetingos planetos žvaigždės šviesa ir murzinas, apsiniaukęs, nieko nerodantis dangus.
Įjungęs  pustuzinį milijonų kredų vertą personalinį jėgos lauką, kurį padovanojo dosni telekompanija, apėjau ratu savąją skraidyklę. Tačiau greitai suvokiau, kad netrukus teks saugią zoną apleisti. Čia, aplink "Krabą" visiškai nieko pavojingo nesimatė. Grėsmės nekėlė nei  paprasčiausius asiūklius primenantys augalai, nei baugštūs  beakiai driežai, kurie, pastebėję mano monstrišką pavidalą akimirksniu pasilėpė pilkai žalioje kemsyno pliurzoje...
Jausdamas, kad šiame mažame plotelyje nėra ką veikti,  prisiartinau prie "Krabo", užtrenkiau suodimis pasidengusį liuką ir nekankinamas jokių  naujokams būdingų baimių,  ėmiau maknoti klampia mase link pastebėtojo vandens telkinio.
Aš labai mėgau riziką ir ją netgi dievinau. Nepaisant to, kad planeta nebuvo tyrinėta, o įvairioms nenumatytoms smulkmenoms specialiai  nesiruošiau, pasitikėjau visomis tomis atsargumo priemonėmis, kurias su savimi tempiausi. Tačiau labiausiai pasitikėjau savimi. Be viso to - nebūčiau plačiai žinoma ir mėgiama teležvaigžde. Tačiau šią akimirką  puikiai jaučiau, kad  darosi nuobodu: aplink jokio veiksmo ir daugiau jokių įdomybių. Nesulaukiau svarbiausio dalyko - įvykio, kuris paskatintų sukrusti. Dabar kuo aiškiausiai įsivaizdavau, kaip  ištikimi "Starsato" gerbėjai ir patys ima bodėtis  ekranuose rodomu tiesioginės transliacijos reginiu ir tikriausiai įniko į dar nepraplėštus traškučių pakelius bei šalto alaus butelius.
Nerasdamas grėsmės atsigręžiau atgal. Buvau jau tolokai nužingsniavęs: įvertinau atstumą ir suskatau kurpti naują veiksmo planą. Juolab, kad  aplinkui supančioje plynėje pastebėjau kai ką įdomaus. Tai turėjo sudominti ir mane patį, ir žiūrovus, kuriems nereiks ilgai ir nuobodžiai klausytis komentatoriaus kalbų, kuriomis paprastai užkišamos tos "vaizdo duobės", kuomet ekrane nieko svarbaus neįvyksta.
Atsigrežęs pastebėjau, kad kuprotą "Krabo" siluetą apgaubė tirštas rūkas. Toje įsivaizduojamai vėsioje substancijoje  kažkas sumirgėjo.