Giliai,
po dešimčia spynų varinių,
                            briaunuotų akmenų
                  slepiu –

Menu,
kaip tam lange rasa iškrito –
dviejų širdžių nenuspėjama kančia...
Ant tos lygiosios dykumos
                                  išravėtos
Šiąnakt aš aptikau
nekaltą džiaugsmo šokį,
atrodo, tų pačių lašų.

Sustingau.
Nuo šalto dvelksmo
tai gaiviai muzikai.
Ja nusidažęs buvo veidas,
kai dukart įbrėžei
               į nuogą širdį man.
Akimirką kraupu.
Bet visgi pasileidau
nepapraston
nepaprastų garsų kelionėn.

Per tą bejausmę akį,
dovanojusią man tylą rodės amžiams,
prasiskverbė mana širdies daina,
mažom dalim pažiro,
susiliejo su striksinčiais atgarsiais
                                spalvų raudonų
                  juodos nakties fone,
tame išduotame pažinime...
Užbūrė man akis
tas kibirkštinis spindesys.
O tavo puošeivą sielą
pavergė antai...

Kaip vaikas
tos žėrinčios dainos
bandžiau aš paragaut –
atsipeikėjau
tik pajutusi
           stiklinę dykumą delne...

Dabar save toliau aš auginu –
Likime keistas! –
Širdy jau vėl prigyti ima
                   pasitikėjimo kaktusai
          iš tosios dykumos.