Kartais,
tomis amžino skubėjimo –
tylėjimo minutėmis,
jaučiu aš tavo žvilgsnį,
besislepiantį už karavanų debesų.
Žinai –
mane pavergusi erdvi mėlynė,
skaitai mane geriau,
nei aš kada suprasiu būtį.

Gal pranašesnė tavo siela –
pūkelis mažas, skrajojantis
už dar tolesnių tolių tolimų,
nei aš kada buvau, mačiau,
bet būsiu...

Žinau –
jauti tu,
koks tuščias pasaulis tapo
tądien ---
virpėjo artimųjų žodžiai
skauduliu didžiu
jaunoj širdy.
Atitrūkt nuo būgnelių tetroško,
kad nebebūtų gimę –
svajojo jie...

Nesugebėjom pasipriešint
šiai visatos neteisybei –
pasaulis būt pamišęs
dėl to, kas nerealu.
Tad jausdama nebylią tavo globą,
nebenuleidžiu tų akių,
kur spindi gelmės melsvos
ir susitaikymo kartėlis išdidus...

Tikiu aš –
tu visada šalia,
tuo neaprėpiamu pasauliu
dalinamės abu.
Nors skiria mus materijos
ir sielų apsukos – ne tos...
Sušylu nuo polėkio vidinio –
many plazdena atminimas to,
kurio Čia nė nebuvo...