Žali, lietuviški laukai, eglynėliai, žiogeliai, ežerėlis ir jo bangos kedenamos paslaptingo vėjuko. Jos vis pakyla ir leidžiasi veidrodiniu ežero paviršiumi savo mėlynus kraštelius panardindamos, panardindamos.
O aš sėdžiu ir verkiu. Turbūt bangos simbolizuoja trumpą mūsų gyvenimą : tai gerai, tai blogai, ramu – audringa, o vakarui atėjus tas čigonių užburtas paviršius parodo nuodėmes ir gerus darbus. Man tas ežeras gerų nerodo, o tik suvaitoja kaip skerdžiams... Tada Mirtelė ateina ir praryja.
Buvo man taip ne kartą. Išlendu iš nasrų – Virgis šalia miega, duobkasiai laksto nusiminę, kad kast nebėr ko, o kažkur tolumoj Vyrga ašaroja.
Bet nusispjaut man ant to ežero:

„Ežerėlio nasrai platūs, bangos sidabrinės,
Šalia guli žiogo smuikas – stygos geležinės.
Nėr kantrybės – ne artojus.
Žiogą nužudysiu.
Smuikas mažas – kojos didžios,
Teks tik paskandyti.“

Suriaumojau. Žiogai išsilakstė, saulužė nusileido, Mirtelė neatėjo.
Išėjau kuo smarkiau trypdams Žemę, kad velniai išlįstų.
Neišlindo.
Kitą dieną ežere plaukiodams duobkasį sutikau ir jo valtį apverčiau, kad tik dar neužkastų.

Pakilo vėjas, raudams pievas ir laukines gėles.
Dievo ranka išblaškė nedoras mintis ir iš žydrynės atskriejo žalias butelaitis.
Nenukentės anei  žiogelis, anei ežerėlis...  
Vinceliui laimė nusišypsojo.






                                                                               Iš Vinco dienoraščio 1981