Pabusk, prakalbo juodos sienos,
Nueik, dar laukia vienas rytas veltui,
Už praeities blakstienų paslėptos akys,
Kurios tavęs net ašarų nepaprašo.

Pabusk, nuo žvirgždo, girgždančio tarp juoko,
O tu juokiesi, visada juokiesi...
Bet kai pasilieki tik su savim,
Užmerki praeitį ir vėl bijai virpėti.

Ramybė, dvelkianti vaikystės norais...
Tikėjimas, neskylantis nuo smūgių...
Viltis, sugrįžtanti prieš rytą...
Žinojimas, kad tu gali pabusti...

Pabusk, kad kartais gertum karštą kavą,
Pabusk, kad medžiai kartais tau linguotų,
Pabusk, kad eitum paryčiais, ir nieko nežinotum...

Pabusk, kad susitiktum seną draugą,
Pabusk, kad dar galėtum ir numirt,
Pabusk, kad skausmas keistųsi su laime,
Pabusk, nors nei daug, nei mažai - nei arti, nei toli...

Užmigę mes norėtume sapnuoti,
Ir neatsikelti dar kelis gyvenimus.
Dabar, kai leidžiu pasirinkt – pabusk,
Nes kitą kartą nieks tavęs nelauks su nerimu...

Gal tam esu, kad tu manęs klausytum,
Galiu išmokyti tave praleist naktis,
Be miego, bet tylos, be juoko ir tamsos,
Pabusk, nors dar naktis, ir juodos sienos miega.