Artistui kažkas rašė laiškus. Kartais banalius, o kartais dar niekada nematytus. Šie laiškai nebuvo vieni iš daugelio kasdien suplūstančių į nebeužsidarančią pašto dėžutę. Tai buvo tokie laiškai, kurie kas vakarą pasiekdavo artisto balkoną. O kaip gi jie ten patekdavo, netgi pačiam šeimininkui atrodė neįmenama mįslė. Niekas be jo žinios nepatekdavo į namus, o juo labiau į balkoną.
   Artistas mėgo paslaptinguosius laiškus. Jie labai skaniai kvepėdavo, kaip ir žodžiai, užrašyti ant plono popieriaus lapo. Laiškai apie apelsinus - didelius, sultingus, ryškiai ryškiai oranžinius. Visai nepageltusius, o visiškai apelsiniškus. Paslatingasis rašytojas mėgdavo ne tik juos aprašinėti, bet ir nupiešti. Dažniausiai be žievelės tarsi nuogus ir dėl to šiek tiek susidrovėjusius. Tokio atvirumo drovėdavosi net skaitytojas, tad jis visada stengdavosi likti vienas prieš paimdamas į rankas naują voką, kuriame jausdavo esant dar įdomesnį apelsino nuotykį.
   Po kiek laiko artistas pradėjo laukti nepažįstamojo laiškų. O ir apelsinai vitrinose pasidarė daug mielesni. Kaskart ragaudamas šiuos egzotiškų kraštų vaisius, artistas mėgindavo įsivaizduoti, kaip rašytojas apibūdintų šį jo elgesį. Galbūt ir keista, tačiau pradėjęs valgyti apelsiną, artistas truputį susigėsdavo, pagalvodavo, jog šitaip jis ragauja kitą gyvenimą, kurį iki šiol gyveno ryškiai oranžinis padarėlis. Ir dėl to kiekvienas kąsnis tapdavo kartus.
Bėgant laikui paslaptingasis gerbėjas vis mažiau beužsimindavo apie artisto pasirodymus, bet atsiųsdavo daugiau ir daugiau apelsino gyvenimo detalių. Apelsinas naktį, apelsinas dieną, apelsinas name, apelsinas ant stogo. Mašinoje, ant vartų, lange, stiklinėje, rašalinėje... Šaukte šaukiantis – aš gyvenu. Artistas nustojo valgyti apelsinus. Vieną dieną lupdamas žievelę pajuto, kaip šilta ašara nukrito į delną, laikantį prinokusį vaisių. Rudenio saulės spinduliai tą akimirką jam taip priminė apelsiną, o tiksliau jo ašaras. Mažyčius švelnius perliukus, krintančius iš didelės apvalaus apelsino širdies. Tuomet artistas suprato, kad daugiau niekada nebevalgys apelsinų.
   Po savaitės laiškai liovėsi. Artistas nežinojo, kaip turėtų reaguoti – apsidžiaugti ar nuliūsti. Kažkuria savo dalimi jis jautė, jog paslaptingasis apelsinų draugas vis dar jį stebi ir sugrįš vos tik oranžinis apelsino mikštimas palies artisto lūpas.
   Praėjus daugeliui metų pasaulyje išnyko apelsinai. Niekas jų nesuvalgė, o apelsinų medžiai ir toliau augo, tačiau nė vienas iš jų nemezgė vaisių. Toli, Ispanijos pietuose, žmonės paslaptingai šnabždėjosi apie apelsinų užkalbėtoją, kuris ir privertė juos išnykti. Niekas niekada nebuvo jo matęs, tačiau visi lyg susitarę tvirtino, jog paslaptingasis žmogus labai mėgo rašyti laiškus. Pasakas pasauliui apie apelsiną, kuris niekada neišnyks. Vienintelis apelsinas išsaugotas žmonijai. Kur jis yra, atsakyti galėjo tik pats laiškininkas.


   Grįžęs iš kasdienio pasivaikščiojimo po miestą, buvęs artistas labai nustebo radęs prie savo namo durų dėžutę. Atrodo nelaukė jokio siuntinio. Paėmęs paslaptingąją dėžutę žmogus iš lėto nužingsniavo vidun link savo mylimo supamojo krėslo. Tik ten jis darydavo atsakingiausius darbus. Paketėlis buvo apklijuotas permatoma balsva juostele, kuri ex-artistui  nežinia kodėl priminė smėlį ir didelius medžius, atsukusius lapus į saulę.
   Artistas šypsojosi. Jis žinojo, kas yra viduje. Net per daugelį metų negalėjo pamiršti to kvapo, kuris lengvai pasklisdavo po kambarius. Tokio šviesaus oranžinio kvapo.
Rudoje kartoninėje dėžutėje gulėjo vienui vienas apelsinas.