Laikas bėga laiptais, suteka į upę,
Upėj jis pavirsta į raudoną šukę.
Šukė susiskaldo į šešias dalis,
Visos jos patenka į žmogaus akis.
Akyse jos virsta šypsena skaidria,
Ji karštai patvinksta mūsų širdyse...
O širdyse  tampa vaiko gerumu,
Jis pavirsta tonom žodžių nuostabių.
Žodžiai išsibarsto ant aukštos kalvos,
O nuo jos jie velkas vėjui iš paskos...
Pagaliau nukanka lig tavų delnų,
Nuo delnų jie kopia iki aukštumų.
Ir sustabdo kojas prie tavo lipnių
Ir tylių kaip bangos lūpų nuostabių.
Įkrenta į vidų, pažeria raidžių,
Nori, kad pajaustum meilę iš tiesų...