Vėjo nugairintais laukais ėjau per gyvenimą, lupomis jausdama žemuogių skonį, akimis aprėpdama pievų žalumą, žydinčius sodus… Visas gyvenimas rodėsi ištisa pasaka, kuria kūriau ir kūriau pati. Nesibaigianti, legendomis apipinta… Gėriau beržų sula ir nieko skanesnio negalėjau rasti, rinkau grybus, miško uogas, laukų gėles ir džiaugdavausi kiekviena auštančia diena. Berželiai, berželiai ir raudonviršiai tiesiog sode. Pušys, ošiančios pušys greta. Nebuvo laiko liūdėti, nebuvo laiko verkšlenti, gailėtis savęs ir niekam aplink nereikėjo paguodos- kiekvienas iš mūsų buvo laimingas toje nesibaigiančioje vaikystės pasakoje. Kur visa tai dingo?  
    Kelio atgal nėra. Tačiau tai pradžia. Kažkur tolimam, tolimam kaime liko pusė manęs. Tolimam ir be galo artimam. Tolimam todėl, kad ten nebegrįši – į savo vaikystę, į savo naivumą, į pievų žalumą, į purpurinių gėlių pasaką: kodėl purpurinių? Todėl kad vaikystė viską nudažo rausvom spalvom, net nesapnuotus sapnus, nes ji pati kaip sapnas, kaip pasaka, kuri niekada nesibaigia. Į ją sugrįžti- mintimis, sapnais, norais, gerais darbais, prisiminimais…
     Stovi vienkiemio sodybos tarpduryje močiutė ir žvelgia į mus: trys murzinus vaikus, nudžiovusios iš jos dubenį uogienės, kurios ji mums nedavė- virė žiemai. Mes šveičiam skanėstą, o ji stovi ir tyli. Ir žvelgia į mus, gal už šimto metrų tupinčius. Stovi ir tyli. Ką ji galvoja? Ji mūsų neteisia, nebara. Aš tą tylą nešiojuos savyje ir dabar. Baruosi, rėkiu, kažką auklėju, net apkumščiuoju, bet manyje tuo metu visada lieka gyvas priekaištas- močiutės akys, kurios stabdo mane. Močiutė. Retai, labai retai nunešu puokštę gėlių ant jos kapo. Nepripažįstu kapo. Nepripažįstu mirties. Ji gyva, negali būti mirusi. Ji manyje, su manim visur ir visada. Tai viena iš vaikystės atsineštų pasakų. Visada rami, visada mylinti, visada mylima. Ir jos “pasakos”- kaip per 1914 metų karą bėgo su šeima į Tūlą, kur išgyveno šešis metus ir palaidojo šešis vaikus- keturis berniukus, dvi mergytes: tymai, raupai, nelaimingi atsitikimai. Viena iš mergaičių iš kažkur iškrito ir užsimušė. Berniukus laidojo pakelyje bėgdami nuo karo ir t.t. Neliko kapų, neliko nieko… Nereikėjo ir jai kapų. (Ji susitaikė su tuo, jei tik galima susitaikyti) Liko begalinis tikėjimas apvaizda, maldos –tikėjimas, kad juos saugoja, juos myli, juk jie kūdikiai … Ji meldėsi, rodė man ikonas, pasakojo apie jas ir mokė manęs maldų. Pamiršau, viską pamiršau dabar. Prisimenu save- mažą, šešiametę mergytę ir močiutę, prisimenu, kaip abi skaitėm laišką. Atnešė jį paštininkė, o mes niekaip jo nenorėjom pripažinti, rodėm viena kitai, bandėm atspėti užrašų esmę, bet nemokėjom skaityti. ( Močiutė tarėsi su manimi kaip su suaugusia). Įsiūlė mums laišką. Tačiau mes bėgom su močiute į kitą kaimo galą ir palikome jį kitiems. Po kurio laiko mums jį atnešė atgal- ne jų- mūsų. Atvažiavęs mano tėvelis jį perskaitė- linkėjimus siuntęs sūnus iš Maskvos ir atvirutę įdėjęs su miesto vaizdeliu… Netikėjo ji tuo laišku. Aš džiaugiausi  atvirute, o ji paprašė ją sudeginti. Matau paveiksliuką ir dabar  besiraitantį liepsnoje… Ji bijojo, ji labai bijojo. Ko? Matyt kažkas buvo jos gyvenime atsiuntęs kokį netikusį dokumentą- laišką… Šitą paslaptį ji nusinešė į kapus, aš buvau per jauna to paklausti. Mirė močiutė kai man buvo tik aštuoneri. Grįžusi iš Tūlos, ji pasigimdė ir užaugino dar penkis vaikus. Keturis berniukus ir vieną mergytę- mano mamą. Močiutė nemokėjo skaityti, tačiau ji mokėjo parašyti vieną raidę, rusišką F (Ф). Tai buvo jos mergautinės pavardės pirmoji raidė. Štai šitą raidę ji ir mane išmokė rašyti, tai buvo pirmoji mano išmokta raidė. Ji išmokė visko, ko mokėjo pati. Net ir gerumo, dvasinės tvirtybės, nuoširdumo-jeigu jų ir yra manyje, tai palikimas. Nieko nėra brangesnio už jos palikimą. Nieko. Jokie turtai, jokie pinigai iki šiol man to neatsvėrė. Tik ar neiššvaisčiau aš jo. Ar liko? Jeigu pasiteisini šiandien kasdienine rutina, visada prisimeni, o kaip ji? Kaip ji išliko žmogumi po tiek netekčių? Močiutė. Močiutė- tai nenusakomas jausmas dabar.
       Ir vienas iš jos sūnų- dėdė. Tik jis vienas iš keturių ją lankė tankiausiai. Matau jį, ateinantį per pievą, ir bėgu pasitikti. Ne tėvelio, ne mamos- dėdės. Prisimenu jo lauktuves, jo susitikimus su močiute. Jam irgi liko tas pats šiltas jausmas. Ir jame gludėjo neišsenkami dvasingumo klodai: jis domėjosi religija, magija, užkalbėjimais, sena rusų kalba (senąja slavu) ir raštu, kuris ir dabar vartojamas sentikių tikėjime. Tuo raštu surašytos viso bažnytinės knygos, giesmės ir. t.t. Jis visą tai studijavo ir užrašinėjo. Radau jo užrašus-sąsiuvinuką pas savo mamą ir pasiėmiau. Kaip ir nuotrauką.(Jau ligos patale). Man jos reikėjo. Jis mirė metais vėliau negu močiutė, o gal anksčiau? Palaidoti abu toje pačioje vietoje. Ir tas kapas retai sulaukia gėlių iš manęs.        
       Ar tai priekaištas sau pačiai? Ne. Nenuneši gėlių ant prisiminimų kapo. Nebegrįši niekada į tos tolimus laikus. Gali tik širdies krauju popieriuje įamžinti tai, kas tau brangu. Bet tik tau ir niekam kitam. Kaip ir išdaigos. Prisimenu kažką iškrėtėme kaime. Laukiam, nesulaukiam išvažiuojant mamos namo, į miestą, bijom bausmės. Močiutė mūsų nebaus. Tačiau mama lieka nakvoti. Mes- vyresnis brolis ir sesė, bei aš-  ieškome išeities. Sulendame į maišus, iškeliame rankas ir rėkdami: „pasiduodame“ pareiname namo. Aišku mama juokiasi, tačiau broliui ir sesei dar spėja sušveist diržu, o aš neriu po lovą ir tiek mane temato. Išsisuku nuo pylos, o palovis  tampa bene dažniausiu mano prieglobsčiu ir vėliau, jau pas tėvus namuose. Visada atrodydavo, jog tėvai mane be reikalo skriaudžia ir aš protesto vardan įsirengiu guolį po lovą. (Aš buvau močiutės vaikas ir visai nepaisiau tėvų nuomonės). Mama ir dabar prisimena, jog niekaip neiškrapštydavo manęs iš ten. Ir visą tai priskiria mano užsispyrimui. Matyt taip ir yra. Aš užsispurusi, labai užsispyrusi. Kažkada, jau bebaigiant mokyklą nusprendžiau jog mano credo :”Безумство храбрых –вот мудрость жизни”.  Tada man reikėjo pabaigti vidurinę kuo geresniais pažymiais. Aš padariau beveik viską, ką spėjau.
     Po to prasidėjo gyvenimo maratonas.