Taip, tai buvo tik sapnas. Mažos mergaitės didelis sapnas, pasaulis be skausmo.
Ji gyveno plačiam plačiam pasauly, kuriam Mergaitė visiškai nerūpėjo. Tokių mergaičiukių jis matė daug. Jam jos paprasčiausiai atsibodo.
Dabar Ji stovi ant tilto. Teka didelė, rami upė. O mergaitės širdyje – kalnų upokšnis. Mažytis, verpetuojantis, gilus ir skaidrus kaip vaiko ašara. Ji užsimerkė – dvi upės susiliejo. Tik, deja, Ji neišdrįso. Atsimerkė. Didelė drumzlina upė vėl tekėjo vienui viena. Ją tik kažkas sudrumstė.
Mergaitė nuėjo. Taip eina ir žmonės. Dideli abejingi žmonės. O Ji – tik maža mergaičiukė. Žmonės vis ėjo ir ėjo. Dideli, o Ji maža. Nenorėjusi užaugti. Tik kas Jos klausė. Jie tik ėjo. Ėjo į niekur. Karnavalas – linksmos kaukės, liūdnos kaukės. Mergaitė juokiasi, o jos skruostais rieda ašaros. Dar vienas pajacas. Tik gyvas. O kaukėms tai nesvarbu. Jų ir ašaros, ir juokas dirbtiniai. Jie patys lyg dirbtinės gėlės. Gražūs, bet nekvepia.
Didelė kaip naktis tamsa kloja melsvas Mergaitės akis. Ji klausė, ar suaugti reiškia netekti širdies. Niekas neatsakė. Abejingos kaukės.
Mergaitė nešė raudoną švytinčią šviesą savo delnuose. Šviesa atsispindėjo varno juodumo akyse.
- Ką man su tavimi daryti? – klausė juodos akys. Šviesa neatsakė. Tik ryškiau suspindo. Juodose akyse pamažu žiebėsi rausvas širdies žiburėlis. Išbalusios ir nukramtytos lūpos nedrąsiai nusišypsojo. Upeliūkštis rimo, platėjo – tapo upe. Didele, gilia, bet vis dar skaidria kaip vaiko ašara…