*
Juodi šešėliai skausmo išsilieję
Iš po pusnynų, gęstančių iš lėto --
Ateik pro debesį, vienatvės baltą vėją
Iš vakaro žaros, iš violeto

Begarsių tolių. Marmurą apviję
Griuvėsiai atminimų balkšvo rūko --
Pavasario sapnai į Žemės širdį lyja...
Prie Letos kranto molžemis įtrūko --

Kraujuojančia žaizda prabilo skardžiai --
Dvi vyšnios prie vartelių pražydėję
Lyg trupantys žaibai dangaus bevardžiai,
Ateik su karklo dūdele pro baltą vėją,

Jame šešėliai mūsų išsilieję...


**
Ir aš ateisiu paliūdėt ant kranto atminimo --
Nematoma žvaidždė plevena sapno varputy...
Dangaus skliautai virš mūs takų vien rymo --
Abu benamiai Panai mes šventi --

Po kojų žemė tirpsta, kai tu groji --
Prarast jos nebijai, nes neturi...
O lyra pasakos ir pasakos manoji,
Kaip trupa naktys kovo vidury --

Mėnulis žvalgosi, jo blyškų siluetą
Vien pakartoja akmenys laukų --
Pašauk, pakviesk Pavasario Poetą
Virš Letos pražydėt šaltų akių,

Ir aš ateisiu paliūdėt ant kranto atminimo...


***
O vyšnių šakose žaibų varvekliai svyra --
Prie vartų rymo... laukia kažin ko?
Jas klaipo skausmas? Neraudoki, lyra,
Ledinis šiugžda upėje vanduo --

Tuoj varputis sužels iš po sniegynų --
Ir nuo šakų žaibai rasa nukris...
Mes po žvaigždynų braidžiosim brūzgynus
Daina bename, kol ištirps naktis,

O vyšnių šakose žaibų varvekliai svyra...