Užtrukome ištisas tris valandas, kol padarėme, ką buvau sumanęs. Mūsų gaminiai atrodė šiek tiek juokingi, negrabūs, tačiau visgi tai buvo geriau negu nieko. Nebuvome nusiteikę  kristi į bedugnę visiškai nepasiruošę. Suprantama, kad net ir geriausiu atveju mūsų apačioje turėjo laukti ne rojus. Visai neįsivaizdavau kuo ten misime, nes  maniau, kad  viskas, kas dar yra valgoma, liko paviršiuje, ten, kur niekas iš mūsų ketveriukės tikriausiai niekad nepateks. Su tokiomis liūdnomis mintimis  paraginau atidaryti koridoriaus gale esančias duris, kurios  sprendžiant  iš sutartinio ženklo, turėjo būti įėjimas į laiptinę. Ir aš, ir kiti apsidžiaugėme, kad turime deguonies balionus ir medicinoje kažkada naudotas deguonies kaukes, skirtas ligoniams. Čia, tame koridoriuje, pilname prigrūstame įvairaus nebenaudojamo, gal jau seniausiai nurašyto šlamšto,  radome kelias dėžes tų naudingų daiktų. Labiausiai džūgavo storulis Modestas, kuris atrodė patenkintas esama padėtimi. Iš veido išraiškos (tiek, kiek blausioje šviesoje galėjau pamatyti)  buvo aišku, kad ir maniškis sumanymas, ir aptiktos gėrybės jam dar labiau įžiebė pasitikėjimą savimi. Žinojau, kad jis ir seniau, kai surinko visų likusiųjų ginklus, jautėsi puikiausiai. Tačiau tik dabar jo ramiame veide įsižiebė šypsena. Na, tokia, sakyčiau skurdi ir šiek tiek ciniška. Netrukus pasigirdo ir jo klausimas?
-Kas pirmas leisis dugnan?
Mano mintys sukosi kitur. Nemaniau ilgai tylėti, nes sugalvojau  pasakyti viską, kas kilo paskutinę minutę, žiūrint į koridoriaus gale esančią durų keturkampę:
-Mes nuo pat katastrofos pradžios taip ir nebuvome užsiropštę į paviršių. Jeigu tame koridoriuje vis dar esama laiptų, galime pabandyti užlipti ant stogo. Svarbiausia nepamiršti pasiimti su savimi  savo kokonų, deguonies ir vandens. Iš pradžių atidarome duris...
Atverti išėjimą į laiptinę suskato Leonas, kuris ne mažiau smalsavo negu aš. Modestas neprieštaravo, o vadybininkas, kuris kadaise pakankamai nemažai kalbėdavo, dabar tylėjo. Regis jį gerokai paveikė kelių ar keliolikos valandų įvykiai. Todėl iniciatyvos iš visų rodė bene mažiausiai.
Tačiau Leoną sulaikiau, patraukdamas jį į save:
- Palauk, aš  siūlau iš pradžių pasitreniruoti su tais čiužininiais kokonais. Išmokim jais naudotis, kad paskui netektų dėl savo nemokšiškumo gailėtis.
Tik ištaręs supratau, kad tas sumanymas yra pakankamai geras. Ekstremaliu atveju, ko gero, ne visi įstengtume tais „išradimais“ pasinaudoti, nepabandžius pasitreniruoti. Užtrukome dar pusvalandį, kol pramokome greitai įsiropšti vidun ir vieliniais kabliais save  įsisupti į mano supratimu turėsiantį neblogai sugerti išorinius smūgus, konstrukciją.
Tuo metu, kai baigėme pasiruošimą kelionei, nusinešėme visą savo skurdžią mantą  prie pat koridoriaus pradžios. Turėjome atsistoti vienas paskui kitą, nes tie apsauginiai kokonai buvo išsipūtę, tad vietos, net ir pakankamai  plačiame koridoriuje buvo mažoka. Leonas, kaip ir anksčiau, pirmas suskato atverti duris, nes jis arčiausiai jų buvo.
Tačiau jos buvo tvirtai ir sandariai uždarytos, o svarbiausia - užrakintos. Vienintėlis būdas pralaisvinti išėjimą –ginklu sušaudyti spyną, nes nei laužtuvų, nei kirvių čia nebuvo. Leonas tų durų neįveikė nei kojos spyriu, nei  užguldamas jas tvirtais savo pečiais. Ginklus turintis Modestas sumurmėjo:
-Būkit pasiruošę. Šausiu. O tu, - kreipėsi šis į priekyje stovėjusį Leoną,  kiek tik gali traukis į šalį ir pasilenk.
Kolega net ir neraginamas pasislinko prie sienos ir pasilenkė...
Duris įveikti nebuvo taip parasta. Storulis plūdosi, kai iššaudžius visą apkabą, paaiškėjo, kad durys taip ir liko neįveiktos. Man buvo aišku, kad išorėje yra  pakabinama spyna, todėl, regis, pliekti reikėjo į kitą vietą, šiek tiek aukščiau surūdijusios rankenos.
Kai durys pagaliau atsilapojo, į mus tvoskė aštri, iš lauko sklindanti šviesa, nuo kurios visai buvom atpratę. Priekyje atsivėrė sugriuvusios laiptinės vaizdas, su dantytu mūro likučiu priekyje ir gilia praraja apačioje. Mes, įkvėpę jau gerokai praretėjusio oro, kuris tvyrojo išorėje, ėmėme žiopčioti kaip žuvys išmestos į krantą. Kviepuoti buvo sunku, aš irgi dusau. Leonas pirmasis pasičiupo savo deguonies balioną, kurį laikė pasikabinęs  ant peties, o žarną su deguonies kauke tučtuojau  prisidėjo prie burnos. Jo pavyzdžiu netrukus pasekėm ir kiti.
Leonas, stovėdamas prie prarajos krašto, pasakė:
- Už metro yra išlikę laiptai į paviršių. Jais galime užlipti ant išlikusio plokščio ligoninės stogo. Duokite virvę, tam kad nenugarmėčiau: prisirišiu, o jūs kitą virvės galą pritvirtinkit kur nors, kad neatsipalaiduotų.
Akiniuotis sučiupo pamestą virvės galą ir pririšo prie, jo manymu, pakankamai tvirtai besilaikančio vandentiekio vamzdžio. Man buvo baugu, kad kas nors nenutiktų, tačiau tuo momentu vis tiek patikėjau, kad nieko blogo ir netikėto nenutiks.
Savo kolega nuoširdžiai džiaugiausi. Jis tikrai bebaimis žmogus, nors man šią akimirką pasirodė, kad jis be reikalo taip skuba. Prisirišęs prie savęs virvę ir vilkdamas gelbėjimo kokoną, jis šoktelėjo ant laiptų. Susvirduliavo, tačiau į prarają neįkrito. Laiptai laikėsi  tvirtai. Subraškėjo tik šalia esanti  išlikusi siena. Akimirksniu pastebėjau, kad laiptai truputį  pasmuko, o sienoje atsirado naujas įtrūkis.
-Būks atsargus,  - jam pavymui sušukau.
Bet jis, regis, neišgirdo. Skubiai užkopė iki pirmosios aikštelės, kuri iš apačios atrodė sveika,  pranešė, kad nieko neatsitiko, viskas yra gerai. Po pauzės pridūrė:
- Virvė jau baigėsi. Priešais yra avarinio išėjimo kopėčios, kylančios ant stogo. Užrišiu jos galą prie jų.
Vėliau  kariškis, matyt, rišo virvėgalį, todėl tylėjo. Sušuko, kai darbą atliko, o pats ėmė ropštis viršun – pakankamai aiškiai išgirdau batų kaukšėjimą metaliniais kopėčių skersiniais.
Dabar eilė eiti tam akiniuotam vadybininkui, kuris į priekį pajudėjo tik manęs paragintas.
Jam sekėsi prasčiau. Neįgudęs ir nevikrus jis vos neįslydo į tuoj, prie durų esančią skylę. Atsidusau, kai supratau, kad jis spėjo įsitverti rankomis  už virvės. Tačiau jis, savo nerangumo dėka, prarado čiužininį kokoną, kuris įkrito į  atvirą ertmę. Paimti ir ištraukti neišdrįso nei  vadybininkas, nei  aš pats. Daiktas buvo gerokai per žemai. Tik specialiu kabliu  kas nors galėjo jį iš ten ištraukti. Bet drąsuolių nebuvo.
- Eik tolyn, nesnausk. - paraginau ir laukiau, kol vargšelis pasieks tą laiptinės aikštelę, kur būta tų gaisirinių kopėčių,- Ko stovi?!
Pastebėjau, kad akiniuotį išpylė gausus prakaitas -  lašai varvėjo kakta ir atsispindėjo saulės  šviesoje, o rankos drebėjo, vos nepaleisdamos virvės.
Tik po minutėlės jis atsitokėjo ir pajudėjo pirmyn. Tačiau žingsniai nebuvo tvirti, o mėginimas įsitverti į vos besilaikančius laiptų turėklus buvo visiškai nevykęs. Jie nulūžo ir nugarmėjo žemyn, užkliūdami už įstrigusio čiužininio kokono.Vadybininkas, neišlaikęs lygsvaros nuslydo į prarają  paskui iš paskos krentančių daiktų. Krisdamas jis dar mėgino suturėti iš gniaužtų beslystančią  virvę. Vienu metu ją sučiupo, tačiau  tik menką akimirką. Netrukus žmogus išnyko mums, likusiems viršuje, iš akių. Sustingęs ir priblokštas to, kas įvyko, likau stovėti, neįstengdamas ką nors sau padaryti. Kurį laiką nebegirdėjau nei Modesto šūkčiojimų, nesuprasdamas ką jis nori man pasakyti, nors tiesą pasakius tie jo žodžiai priminė žvėries riaumojimą. Neišgąsdino nei  į mane nukreiptas pistoletas ir jokie kiti grąsinimai. Tik po  penkių minučių  supratau, kad šitaip visą amžinybę stovėti nebegaliu. Nusivalęs rankove nuo kaktos varvantį lipnų prakaitą, patikrinau ar viską turiu po ranka, leidausi į priekį...
Virvė buvo nutrūkusi. Tik atidžiau pasižiūrėjęs pastebėjau, kad ji paprasčiausiai nupjauta. Kas tai padarė – taip ir likau nesupratęs. Nors klausimų ir mįslių buvo  begalės, nebeturėjau kuomet mastyti.
Peršokęs bedugnę ir atsidūręs ant laiptų, atsargiai užkopiau ant aikštelės. Po to pažvelgiau atgal. Nors įprastomis aplinkybėmis aukščio nebijojau, tačiau dabar kūnu perbėgo išgąsčio virpuliukai. Pagaliau nusiraminęs pakėliau galvą į viršuje atvertą stogo liuką, pro kurį pamačiau į mane nukreiptą  murziną Leono veidą. Buvo akivaizdu, kad  kolega  buvo labai priblokštas to, ką viršuje pamatė. Nedelsdamas suskubau:
- Ei, Mode, skubėk į viršų!
Bet jis išslydo iš akių su visais laiptais, kurie griausmingai nugarmėjo žemyn, sukeldami tirštus dulkių kamuolius. Jo tolstantį  nevilties kupiną balsą nustelbė triukšmas ir tuo momentu viršuje  pasigirdęs bičiulio raginimas man lipti aukštyn.
Drąsa nedegiau, tačiau nebenorėjau čia likti. Skubomis įsitvėriau į  armatūrinius skersinius ir, pāskui keldamas savajį kokoną vargais negalais  dusdamas ir jausdamas išsekimą užsiropščiau ant tvirto pagrindo. Parkritau ant degutu lieto  paviršiaus, nebeįstangdamas nei skubiai atsistoti, nei pažvelgti kas yra aplinkui. Pamačiau tik Leoną, kuris nusiminęs prabilo:
- Nors ir netekome priešų,  bet likome tik du. Nebežinau ką mes darysime paskui...
- Pasakyk kas ten, viršuje, - bejėgiškai išspaudžiau, nes ir kvėpuoti buvo sunku, ir kankino baisi nuojauta.
- Atsistok, - tik tiek pasakė kolega ir giliai įkvėpė tyro deguonies, vėl užsidėjęs deguonies kaukę.
Virpančiom kojom ir rankom pamėginau atsistoti. Tą akimirksnį pasijutau kaip paskutinis snarglys, nesugebantis susitvarkyti su savo baimėmis. Tokiu metu, jaučiau, jei būtų  buvęs koks atrankos į apsauginių brigadą testas, nebūčiau pašauktas dėl turbūt juokingo dalyko – nesugebėjimo tvardytis. Tačiau tokia mintis šmėstelėjo tik  kelias sekundes. Atsistojęs iš lėto pažvelgiau į Leoną. Čiupęs žarnogalį su kauke įkvėpiau oro ir įsistebeilijau į priešais atsivėrusį peizažą.
Žemė atrodė skylėta tarsi olandiškas sūris. Kai kurie miesto namai buvo prasmegę, o kiti – sugriuvę. Vieno kvartalo iš viso nebuvo likę. Pagrindinėje gatvėje žiojėjo plačios kiaurymės, pro kurias vos ne vos matėsi tai, kas yra apačioje. Matyt, žemiau buvo krentančio bedugnėn vandens, nes neplačios upės, tekėjusios netoliese centro visai nebebuvo. Priblokštas tokio reginio prabilau:
- Kas mūsų laukia?
Tačiau ir pats puikiai žinojau atsakymą: arba mirtis, arba pragariška egzistencija, vaikščiojant ant skustuvo ašmenų.
-Eisime tolyn ir kvėpuosime tuo pačiu oru, - prašneko Leonas ir parodė į tarp pastatų ištiestus elektros laidus. - Manau, kad elektros seniai niekur nebėra. Tai bus saugiau kilnotis iš pastato į pastatą negu vaikščiojant gatve.
Aš sutikau su šiuo jo teiginiu ir, apsivyniojęs rankas  ant stogo rastais skudurais, susikūręs sau lyg ir šiokią tokią pirštinių improvizaciją, žengiau link stogo krašto. Tiesa, vos nepalikau savojo kokono (taip, ko gero ir būčiau padaręs, jei ne kolegos priminimas). Pačiupęs supratau, kad jis galbūt kada nors man tikrai pravers. Juk ant šios žemės galiu likti ne visada ir ne vien dėl to, kad oro, kurio čia buvo nedaug, akivaizdu tikrai nepakaks.
Kai pasilenkiau įsikibti į nepavojingą elektros laidą, kitoje gatvės pusėje, priešais esančio namo lange, pastebėjau išblyškusį moters veidą. Tik vėliau suvokiau, kad tai Margarita,  ta tualete prasmegusi pardavėja, neįtikėtinu būdu ištraukusi save iš nežmoniškos mirties gniaužtų. Aš jai pamojavau ranka, supratęs, kad ji, ko gero  vienintelė išlikusi gyva moteris visame mūsų mieste. Leonas Margaritą irgi pamatė ir, rodėsi, kad net abiem kvėpuoti pasidarė lengviau. Mūsų laukė sekantis dar vienas sunkus kelionės etapas...

PABAIGA

Vilnius,
2007 m. Kovo 13 - 15 d.