Vaikiukų pardofkė
Sudeginau visas kruvinas paklodes,
Kad vien savo žaizdas pasitiesčiau po miegančiu kūnu.
Tu, giedras saulėlydi, likai už apsnūdusios guminės antytės borto,
Iki kaklo paniręs saldžiausiame prakaite,
bet išdidus ir
neperkalbamai
pavojingas.
Mano nuolankumas, pasipuošęs rausvu kimono, apkabindavo Tave
šiek tiek silpniau nei lūžtant šonkauliams,
bet iš akių mačiau, kad
TUOJ TUOJ
nutrūksi užu horizonto ir
Vėl visą naktį atmerktom akim lauksi barbenimo už lango.
Tai tik tekančio stiklo žaismas.
Tik aš žaidžiu miegodamas.
Sapne mano gražuolės nekenčia saulėlydžių.
Koks nuoširdus bus mano kaukolės trūnijimas,
be kurio subliūkštų standžiausios krūtys, o
daugybė kilogramų moterų
užpildytų vieno vargšo
klubo sienas.
Dulkes pustys
pasmirdęs
žinduolis.
ŠKAC!
Tavęs aš nepardaviau.