Pavasarį bitytės mano mielos
Dar dieviškiau ir už paukščius dainuoja –
Belaukdamos dienos, kai pienių kilimai
Pražys po kojom,
Jos tvarkosi lyg žmonės prieš Velykas,
Nedūsaudamos, kad lig šitos šventės
Nė pusei jų nelemta išgyventi,
Tikėdamos, kad šalčiai nebegrįš,
Ir nuo Olimpo riedantis pavasaris
Ras atlapotas širdis ir duris...

Paskui dar nepasiilgtas rugsėjis
Nors apsiverkęs, bet namo pareis.
Jis valgys medų su koriais
Ir dūsaus vargšas vakarais,
Kad šiemet tiek mažai nuveikt tespėjo.