Ligas kunkinamas ne kartų
žmagelis žiūri medikui un akis
ir laukia, kų daktarėlis pasakys.
E daktarėlis raša, raša
(duoti kyšia anas nepraša):
Už du etatus anys pluša
šaunūs daktarėliai mūsų!
Taigi raša raša...
net nežiūri tau un veidų.
Ir dedi delnan kyšelį kažkakį šiek tiek:
– Daktarėli, sopa – padėk.
Juk suprunti, duoda kyšį ir kiti.
Jei tu daktarui neduosi nieka –
neapžiūrėtas ir lieki.
Gailėti daktarui neverta, –
sustiks bendri keliai,
jei ne šindei, tai kitų kartų.

Ir rašyti anas nustoja.
Net na kedes atsistoja!
Mana karštį išmatava, –
žodžiu, elgesys kitaks kyšelį gavus.

Štai istorija kita.
Jauki kardialogijas palata.
Guli čia sunki ligone,
nu, ana dar nenori amžinon kelionen.
Veidas anas išsekįs,
didelas pajuodį akys.
Naktis. Daktarėlis „būdi“ –miega.
Nieks negirdi, kad senutei sopa širdį.
Senoji tyliai šauke, verke, kol...
akis visai užmerke.

Pinktadenis. Visas skyrius un kojų, –
Vyr. daktaras vizituoja!
Vizituodamas kai kų gerai apžiūri,
kitam gi nė žodžia neturi.
Pre šitą ligoniai inpratį,
anys takį vaizdų ne pirmaroz mata
ir žina, kų tai reiškia.
Štai ir pavizituota.
Lika aišku, na kuria ligone duota.
Duota tyliai, kabinete, atskirai.
Pre visų gi negerai.

Jei nori gerą sveikatą turėti,
nereikia daktarui gailėti.
Tokia nemokama medicina,
tokia jau gyvenimo rutina.