Užsimerk...
Atsimerksi – negaila,
Kad pavasariu žemė pražilo,
Šešios laumės ant liepto dainavo,
Septyni šienpjoviai jas pamilo.

Ir mėnulio išblukusi drobė
Vandeny raibuliuodama gėrė
Šiltą rūką, kol visą upelį
Debesim pas save užsikėlė.

Laumės maudėsi nuogos ir krykštė,
Skalbė naktį ir danguje džiovė.
Septyni šienpjoviai ėmė kristi –
Kokio velnio jie ten užsikorė,

Kai siūbuoja pritvinkusios pievos –
Vėjo, pieno, medaus ir artumo,
O visa Visata, rodos, liejas
Nepalikus tarp mūsų atstumo - -

Nusičiaudęs žiedadulkėm vėjas
Ėmė supti ramiai žemės lopšį.
Kai lakštingalos visos užkimo,
Šienpjoviai vėl dangun užsiropštė.

Laumės, meilės prisirpusios, migo,
O naktis vėl prisiminė dieną.
Juodas lukštas per dangų suskilo –
Saulė mėtė liepsnojantį šieną...

Ryto rasos nuščiuvusios kilo
Tarsi dvasios į švintantį dangų.

Užsimerk...
Niekas šito nežino,
Nemiegoję ant Viešpaties rankų...

2007 03 14